Sveiki.Trumpai papasakosiu jums savo meilės istoriją.. Sutikau gyvenime vieną žmogų prieš 7metus.. Tai buvo pirma tikra tyra meilė. Jis man buvo viskas,negalėjau be jo,kiekviena minute galvojau apie ji. Jis man rodė didelį dėmesį,dovanojo gėles,darydavo malonias staigmenas.. Kartu patyrėme daug gražių akimirkų.. Bet buvo ir daug skaudulio.. Vien dėl mudviejų nesusišnekėjimo,jo pavydo,mano pavydo. Nors aš neturėjau ko pavydėti,nes jis man ištikimas žmogus,jokių net draugių neturi,nei bendrauja,jo draugų rate- tik vaikinai. Pavydas dėl smulkmenų.. Dabar gyvenam kartu,stengiames,rūpinames..bet būna dienų kada aš jo nesuprantu. Būna kaip nesavas žmogus,piktas,nervuotas.. Man tada skaudu,negera širdy.. Atrodo jo nebemyliu.. Galėčiau pasakoti ir pasakoti,bet prie esmės.. Praėjo 5metai draugystės. Susipažinau netikėtai su kitu žmogumi. Jis už mane 10metų vyresnis.. Nežinau kuo,bet jis man giliai įstrigo į širdį. Pamilau aš jį labai,kaskart galvoju apie jį. Susitinku manajam nežinant. Man su juo gera,atrodo ištisai galėčiau būti su juo.. Jis žino,kad gyvenu su pirmuoju. Bet siūlo tekėt už jo,nes myli mane,nori šeimą sukurti. Manasis ne nenutuokia,kad yra kitas žmogus. Bijau pasakyti,įskaudinti,tada tikrai netekčiau jo amžiams.. Manoji mama tą kitą pažįsta,ir yra didelis stabdis,kadangi ji jo baisiai nemėgsta,o aš jį myliu,ir nežinau ką daryti.. Esu labai pasimetusi.. Gal kas padėtų susitvarkyti jausmuose?…
