amzinai

„as ejnu, as priwalau nueiti”, mintyse skambejo sie zodziai. Taciau tas skausmas mane gniauze, as dejau zingsni, dejau kita, buvo taip sunku.Mano skruostais pradejo riedeti asaros, o gal tai lietus, bet ne, tai asaros.Pakeliau pavarguse ranka bandydama jas nuwalyti, taciau veltui, mano akis uztvinde asaros, vaizdas aplinkui aptemo.Pajutau stipru smugi, tikriausiai nukritau, bet bijojau atsimerkti ir paziureti, bijojau isvysti zeme, bijojau jog nepajegsiu atsikelti, bet tas skausmas priverte atmerkti nuo asaru sulipuses akis. Prasimerkiu ir net krupteliu is nustebimo, virs saves matau palinkusi vaikina, kurio akys tik ir klause kaip as jauciuosi. Bet atsakymas buvo aiskus, nuo dabar as jauciuosi nuostabiai….
Poezija…dauguma nesuprato sio mano pomegio, bet man patiko skaityti poezija.Bet dar labiau patiko kai tu ja skaitydavai man. Dazniausiai as negirdedavau zodziu, as suprasdavau eiles is tawo lupu.Jos letai prasiverdavo pries istardamos zody ir susiciaupdavo nebaigusios jo sakyti. o as nemokejau taip gerai skaityti kaip tu,kartais susikirstavau, ar paspringdavau zodziais, bet tawo weidas islikdavo visada rabus, antakiai suraukti, smakras paremtas delnu, siektiek pravertos lupos. Ir nors as skaitydawau taip jog griepk uz sirdies, ar susikirsdavau taip jog imk ir juokis, tu visuomet islikdavai toks ramus, toks savas…..
Ryte nubudau ir supratau jog mes taip ir issikyreme nepasake vienas kitam nei zodzio, supratau jog musu dialogai prasidedavo ir pasibaigdavo eilemis.Ciupau telefona ir ruosiausi tau rasyti, kaip stipriai myliu, bet vos tik spejus man ji ijunkti, atejo sms’as nuo taves.”Dabar tiksliai nezinau, bet kazkokioj knygoj skaiciau apie pauksty, kuris zino jog turi ieskoti erskecio, ir visa savo gyvenima paskiria tam, ir vos tik surades, susiesko astriausia spygly ir spaudzia krutine tol kol jis perviaria sirdy.Ir taip, as supratau, jog tu ir esi tas ersketis amziams perverias mano sirdi…”
Norejau parasyti ir as tau kanors grazaus, bet nesugebejau…tikiuosi tu nesupykai, kad mano atsakymas tebuvo”as ir tawe labai myliu”….
Ir zinau mes daugiau nesusitiksim, bet jauciu tas jausmas mano sirdyje liko amziams, kad ir kur, kad ir su kuo bebutum, visuomet dalele savo laimes atiduosiu tau.Ir nieko , nieko niekuomet taip nemylesiu kaip taves….Tikiuosi tu tai supratai