Paprastai mirtis, laidotuvės ir kapinės nėra tai, apie ką mes būtume linkę daug ir dažnai galvoti. Dažniausiai tokių minčių vengiame ir stengiamės nuo jų atsiriboti, nes visą tai siejame su neigiamomis emocijomis, širdgėla ir mums brangių žmonių netektimi. Tačiau gyvenimas nėra amžinas, todėl anksčiau ar vėliau tenka rūpintis laidotuvių klausimais, spręsti, kaip bus vykdomas kapų tvarkymas, kokie paminklai Kaune, Vilniuje ar kitame mieste bus pasirenkami kapavietei, kas pasirūpins reguliaria kapų priežiūra ir išspręs kitus svarbius klausimus.
Tačiau, kai kalbame apie tokius skaudžius ir su netektimi susijusius dalykus, visuomet verta pakalbėti ir apie tai, kaip laidojimo tradicijos keitėsi bėgant amžiams. Tokiu atveju tampa akivaizdu, kad moderniesiems laikams būdingos laidojimo tradicijos yra reikšmingai įtakotos mūsų protėvių tradicijų.
Taigi, pristatome jums keletą įdomių ir galbūt daugeliui iš jūsų dar negirdėtų istorinių faktų apie mirtį ir įvairias laidojimo praktikas.
Viduramžiais karstais buvo dalinamasi
Viduramžių laikais dauguma parapijų turėjo taip vadinamus „bendruomenės karstus“, kuriuos būdavo galima pasiskolinti arba išsinuomoti tam, kad mirusiojo palaikus būtų galima transportuoti iš jo namų į kapines. Kai palaikai būdavo pristatyti į jų laidojimui paruoštą vietą kapinėse, palaikus išimdavo iš karsto ir palaidodavo paprastoje drobulėje.
Anglijoje paminklai yra romėnų palikimas
Pirmieji paminklai Britanijoje buvo sutelkti arčiau romėnų armijos fortų ir labiau urbanizuotų Romos Britanijos gyvenviečių. Tuo laikotarpiu paminklai kur kas dažniau būdavo naudojami laidojant moteris ir vaikus, o ne mūšiuose kritusius Romos kareivius. Tokia praktika susiformavo todėl, kad Romos kareiviams nebuvo leidžiama teisėtai susituokti, todėl paminklai, kurie būdavo skirti jų mirusiems šeimos nariams, įteisindavo jų santykius po mirties. Besibaigiant romėnų valdymui Britanijoje X a. paminklai vėl prarado savo populiarumą, kurį atgavo tik moderniaisiais laikais.
Anglosaksai dažnai naudodavo urnas
Ankstyvuoju anglosaksų laikotarpiu kremuoti mirusiojo palaikai paprastai kurį laiką būdavo saugomi, kol galiausiai juos palaidodavo. Šiandien tai žinoma, nes kai kuriose vietovėse yra rasta kartu palaidotų urnų. Urnos taip pat dažnai būdavo laidojamos kartu su velionio palaikais – tikėtina, kad urnose būdavo kremuoti laidojamų žmonių šeimos nariai.
Ar žinojote, kad…
- 1829 m. buvo sukurtas taip vadinamas Tabergerio karstas. Šiame karste buvo pakabintas varpelis. Turbūt jums kilo klausimas, kam šis varpelis mirusiam žmogui galėjo būti reikalingas? Viso to priežastis skamba pakankamai bauginančiai. Tuo laikotarpiu pasitaikydavo nemažai atvejų, kai medikai suklysdavo diagnozuodami žmogaus mirtį, todėl ne vienas žmogus būdavo palaidojamas gyvas. Dėl šios priežasties karstai imti gaminti su varpeliu, kad jei nutiktų taip, jog mirusiu palaikytas žmogus iš tikrųjų galiausiai prabustų, varpelio pagalba jis galėtų įspėti kapinių sargą.
- Tuo tarpu Airijoje laidotuvėse skambėdavo ypač garsi muzika. Įdomu, kodėl atsirado tokia tradicija? Airiai tikėjo, jog garsi muzika atbaidys piktąsias dvasias. Be to, kaip ir Tabergerio karsto atveju, grojanti garsi muzika suteikdavo progą įsitikinti, kad laidojamas žmogus iš tikrųjų yra miręs ir neprabus (akivaizdu, kad medicina tuo istorijos laikotarpiu nebuvo aukščiausio lygio!).
- Tradicija į laidotuves ant velionio kapo nešti gėles yra labai sena. Žmonės tai pradėjo daryti tikėdami, kad tokiu būdu mirusio žmogaus dvasiai jie išreikš gerą valią.
- Labai įdomu tai, kad ne tik žmonės laikosi tradicijos laidoti savo mirusius artimuosius. Pasirodo, kad tai yra būdinga ir drambliams bei šimpanzėms. Pastebėta, kad šie gyvūnai mirus jų šeimos nariams ant palaikų užmeta lapų ir šakelių, tokiu būdu imituojant laidojimą.
- Mirus artimajam žmogui kiekvienas jaučiasi labai prislėgtas, liūdnas ir palūžęs. Tai neatsiejama ir nuo didelės širdgėlos bei ašarų. Tačiau pasirodo, kad iki XX a. Europoje buvo pakankamai įprasta laidotuvėms samdyti profesionalius raudotojus, kurie turėdavo raudoti ir būti nusiminę.
