Pradžioje pagyriau Gintarę, tačiau – deja, mano mąstymas išsiskiria su mano jausmais. Aš taip pat savo mirties nebijau, tačiau artimuju mirties labai bijau, nes zinau, kad mano gyvenimas prarastu bet kokia prasme. Cia nepadeda nei apsiskaitymai, nei tikėjimai, kad siela nemirtinga ir kad mes ten visi susitiksime ir galesime dziaugtis toliau vienas kitu. Nepadeda ir tai, kad supranti, kad liudi del saves. Ir metų kiekis čia nepadeda – man 40…. O žudytis negalima. Jokiu būdu. Nes vėliau grįsi į žemę į tikrą pragarą. Prarasi patį save LABAI ilgam. Susitaikyt? Lengva pasakyti. Anksciau turejau problemu su alkoholiu, dabar visiškas blaivininkas. Jei įvyktų tai ko aš bijau – nebematyčiau prasmės būti teisingu blaivininku. Tiesiog neužtektų jėgų. Papildoma veikla man irgi nepadetų – ir taip 2 darbuose dirbu, l.aktyviai sportuoju ir mokausi univere antroje magistraturoje. Kuo daugiau gyvenu, tuo daugiau patirties turiu, tačiau taip pat tvirtėja mintis, kad mes gyvename prieblandos zonoje. Gyvename atgrąsioje aplinkoje. Aišku, kam yra dzin į daug ką – tam viskas OK. Bet, man ne dzin ir nieko sau negaliu padaryti, kad kitaip priimčiau šį pasaulį. Negaliu tau nieko patarti. Šis klausimas yra atviras ir man pačiam. Tiksliau – patarinėt visada galima, tačiau patarimai veikia tik tada, kai jie tampa raktu į sprendimą. Mano manymu (kalbu apie save, t.y. – man) čia uždavinys be sprendimo. Jeigu sprendimas – kęsti netekties pragarą, na tai…. irgi sprendimas.
Bijai mirti? Galima pagalvoti, kad tave gyvenimas labai veza. Nesuprantu – is kur ta tavo baime. Kas tave taip laiko ant sios zemes, kad taip bujai mirti?
Man ir buvo toks laikotarpis, bet labai neilgas. teisiog galvojant atrode jog mirsti. Istrikuju buvo baisu, bet tada dar buvau labai jaunute, ir nelabaj prasmingai galvojau apie mirti. Kai nezinai kas tai yra, tai ir bijaj. Laikui begant tos baimes nebeliks, nes susitaikysi su ta mintim jog zmogus ateina ir iseina.
tau reiketu paskaityti tokia knygute gyvenimas po mirties. ten yra pasakojimai zmoniu kuriuos buvo istikusi klinikine mirtis, bet juos kazkas isgelbejo ir jie pasakoja kas jiems buvo nutike kai jie buvo mire. is tikruju labai idomu. is pradziu jie pakyla is savo kuno, sklando kur nors palubese ir mato kaip ju kuna bando atgaivinti daktarai, tada jie pasijunta lekia tuneliu i sviesa, jiems labai labai gera ir t.t. .. na as cia taip idomiai neatpasakojau bet knygele tikrai idomi. ir visai ta mirtis pasidaro nebaisi pasiskaicius.
jo, shita knygute tikrai idomi, kazhkada dar vaikystej varchiau ja, bet atsimenu iki shiol. tikrai irgi butent tau siulau irgi ja paskaityt. vadinasi atrodo kaip ir sake renata „GYVENIMAS PO MIRTIES” AR „GYVENIMAS ANAPUS”
Labas, ir man buvo toks laikotarpis, bet jau praejo, man gal net ne tiek baisu kad mirti, bet kaip mirti, pvz.: nenoreciau mirt issitaskydamas galva. Sia vasara uzsimuse vienas mano draugas, todel dabar suprantu kad galium mirt kiekviena diena, ir geriau gyvenimo nesvaistyt. Atsimink tai.
Gyvenk, taip, tarsi siandien butu paskutine tavo diena. Mirtis yra niekis. Tiesiog tai kaip tV isjungimas. Skaityk Samuraju kodeksa. Samurajai tai tokie japonu vyrukai, kuriems ant mirties budavo nusisvilpt…
Dėl artimųjų mirties bijau ir aš, bet dėl savo – ne. Aišku nenoriu mirt, bet tai yra neišvengiama. O be to, tikiu, kad mirtis yra kažko nauja pradžia. Baimė neišgaruos savaime, reikia suprasti, kad nuo tavęs tai nepriklauso ,kad tai išgyvena visi – teks ir tau. Aišku labai liūdna, kai netenki artimo žmogaus (aš jau tai patyriau), bet pagavok dėl ko tu liūdi ir suprasi, kad daugiausia liūdi dėl savęs (kad nebematysi žmogaus, pasiilgsi ir pan.).
as zinokit rengiu kursus savo mirties baimes atsikratymo jeigu esi mokykloje geriause saleje kur vyksta vaidinimai tai reikia vaidinimo metu uzlipt ant scenos nusimaut kelnes ir dainuot shake that ass mirties po to tikrai nebijosit
Jau nieko nebijau – praradau savo brangiausią žmogų – savo žmonytę. Dabar, realiai žinau kas yra netekties pragaras. Tokį mes gavome likimo nuosprendį, kurio jau niekam, niekur neapskųsi.
nieko nebijok ir apie tai negalvok…ka zinai gal tam mirusiaam daug geriau ten kur jis paklius negu gyven degraduojancioje zemeje(iskyrus europa ir amerika)
as bijau mirti… Man degnozuota kaulu metastazes ir sunkiai bega ta liga, nes pas mane pyktybinis vezys. Man tik 19, net studijuoti negaliu, isgyvenu del invalidumo. Bijau mirti taip ir nepagyvenusi, nepamaciusi pasaulio, nesusilaukusi vaiku ir nepasiekusi savo tikslu… Klaikiai bijau kankintis ir guleti mirties patale, bijau kad skaudes kaulus kaip pernai ir leisiuos morfiju… Labai baisu kai zinai, kad dienos jaua skaiciuojamos…
19 komentarų
Domas
Pradžioje pagyriau Gintarę, tačiau – deja, mano mąstymas išsiskiria su mano jausmais. Aš taip pat savo mirties nebijau, tačiau artimuju mirties labai bijau, nes zinau, kad mano gyvenimas prarastu bet kokia prasme. Cia nepadeda nei apsiskaitymai, nei tikėjimai, kad siela nemirtinga ir kad mes ten visi susitiksime ir galesime dziaugtis toliau vienas kitu. Nepadeda ir tai, kad supranti, kad liudi del saves. Ir metų kiekis čia nepadeda – man 40…. O žudytis negalima. Jokiu būdu. Nes vėliau grįsi į žemę į tikrą pragarą. Prarasi patį save LABAI ilgam. Susitaikyt? Lengva pasakyti. Anksciau turejau problemu su alkoholiu, dabar visiškas blaivininkas. Jei įvyktų tai ko aš bijau – nebematyčiau prasmės būti teisingu blaivininku. Tiesiog neužtektų jėgų. Papildoma veikla man irgi nepadetų – ir taip 2 darbuose dirbu, l.aktyviai sportuoju ir mokausi univere antroje magistraturoje. Kuo daugiau gyvenu, tuo daugiau patirties turiu, tačiau taip pat tvirtėja mintis, kad mes gyvename prieblandos zonoje. Gyvename atgrąsioje aplinkoje. Aišku, kam yra dzin į daug ką – tam viskas OK. Bet, man ne dzin ir nieko sau negaliu padaryti, kad kitaip priimčiau šį pasaulį. Negaliu tau nieko patarti. Šis klausimas yra atviras ir man pačiam. Tiksliau – patarinėt visada galima, tačiau patarimai veikia tik tada, kai jie tampa raktu į sprendimą. Mano manymu (kalbu apie save, t.y. – man) čia uždavinys be sprendimo. Jeigu sprendimas – kęsti netekties pragarą, na tai…. irgi sprendimas.
baltute
mirti nebijau..bijau kad gali mirti artimieji ir mylimi zmones….
Simas
Bijai mirti? Galima pagalvoti, kad tave gyvenimas labai veza. Nesuprantu – is kur ta tavo baime. Kas tave taip laiko ant sios zemes, kad taip bujai mirti?
saule
negalvok apie ja
Hermida©
Man ir buvo toks laikotarpis, bet labai neilgas. teisiog galvojant atrode jog mirsti. Istrikuju buvo baisu, bet tada dar buvau labai jaunute, ir nelabaj prasmingai galvojau apie mirti. Kai nezinai kas tai yra, tai ir bijaj. Laikui begant tos baimes nebeliks, nes susitaikysi su ta mintim jog zmogus ateina ir iseina.
Anonimas
mirtis tai tik pradzia…
bio
jo nėra ko bijoti mirties, turi siela, kuri kur nors iškeliaus po mirties, žinoma būk gera ir nemeluok gal Dievukas tave paims 🙂
renata
tau reiketu paskaityti tokia knygute gyvenimas po mirties. ten yra pasakojimai zmoniu kuriuos buvo istikusi klinikine mirtis, bet juos kazkas isgelbejo ir jie pasakoja kas jiems buvo nutike kai jie buvo mire. is tikruju labai idomu. is pradziu jie pakyla is savo kuno, sklando kur nors palubese ir mato kaip ju kuna bando atgaivinti daktarai, tada jie pasijunta lekia tuneliu i sviesa, jiems labai labai gera ir t.t. .. na as cia taip idomiai neatpasakojau bet knygele tikrai idomi. ir visai ta mirtis pasidaro nebaisi pasiskaicius.
-*-liepsna-*-
jo, shita knygute tikrai idomi, kazhkada dar vaikystej varchiau ja, bet atsimenu iki shiol. tikrai irgi butent tau siulau irgi ja paskaityt. vadinasi atrodo kaip ir sake renata „GYVENIMAS PO MIRTIES” AR „GYVENIMAS ANAPUS”
Vytska
Labas, ir man buvo toks laikotarpis, bet jau praejo, man gal net ne tiek baisu kad mirti, bet kaip mirti, pvz.: nenoreciau mirt issitaskydamas galva. Sia vasara uzsimuse vienas mano draugas, todel dabar suprantu kad galium mirt kiekviena diena, ir geriau gyvenimo nesvaistyt. Atsimink tai.
M.
Gyvenk, taip, tarsi siandien butu paskutine tavo diena. Mirtis yra niekis. Tiesiog tai kaip tV isjungimas. Skaityk Samuraju kodeksa. Samurajai tai tokie japonu vyrukai, kuriems ant mirties budavo nusisvilpt…
bijanti..
Aciu jums uz patarimus:)
Gintarė
Dėl artimųjų mirties bijau ir aš, bet dėl savo – ne. Aišku nenoriu mirt, bet tai yra neišvengiama. O be to, tikiu, kad mirtis yra kažko nauja pradžia. Baimė neišgaruos savaime, reikia suprasti, kad nuo tavęs tai nepriklauso ,kad tai išgyvena visi – teks ir tau. Aišku labai liūdna, kai netenki artimo žmogaus (aš jau tai patyriau), bet pagavok dėl ko tu liūdi ir suprasi, kad daugiausia liūdi dėl savęs (kad nebematysi žmogaus, pasiilgsi ir pan.).
Domas
Gintare, labai gerai parašei. Aš tą patį norėjau rašyt, bet pamačiau tavo komentarą ir matau, kad nebėra prasmės to pačio rašyt.
MIB
as zinokit rengiu kursus savo mirties baimes atsikratymo jeigu esi mokykloje geriause saleje kur vyksta vaidinimai tai reikia vaidinimo metu uzlipt ant scenos nusimaut kelnes ir dainuot shake that ass mirties po to tikrai nebijosit
prince of death
visoms gyvoms butybems baime yra zmogiska
visi mirsim tad susitaikyk 🙂
gyvenk sia diena ir pasistenk nebijot.
Domas
Jau nieko nebijau – praradau savo brangiausią žmogų – savo žmonytę. Dabar, realiai žinau kas yra netekties pragaras. Tokį mes gavome likimo nuosprendį, kurio jau niekam, niekur neapskųsi.
Rytax
nieko nebijok ir apie tai negalvok…ka zinai gal tam mirusiaam daug geriau ten kur jis paklius negu gyven degraduojancioje zemeje(iskyrus europa ir amerika)
Ilma
as bijau mirti… Man degnozuota kaulu metastazes ir sunkiai bega ta liga, nes pas mane pyktybinis vezys. Man tik 19, net studijuoti negaliu, isgyvenu del invalidumo. Bijau mirti taip ir nepagyvenusi, nepamaciusi pasaulio, nesusilaukusi vaiku ir nepasiekusi savo tikslu… Klaikiai bijau kankintis ir guleti mirties patale, bijau kad skaudes kaulus kaip pernai ir leisiuos morfiju… Labai baisu kai zinai, kad dienos jaua skaiciuojamos…