Meilužės (-iai), kaip mokslinio tyrimo objektas.

Kadangi nemaža dalis vedusių žmonių prisipažįsta buvę neištikimi, meilužių turi būti taip pat daug. Todėl meilužes galima nagrinėti kaip atskirą socialinę grupę. Kaip, tarkime, analizuoja studentus, kalinius ar pensininkus.
Pagal apibūdinimą meilužė – tai moteris, turinti nesankcionuotus lytinius santykius. Vadinasi, arba ji, arba vyriškis, arba abu turi būti nesusiję santuokos saitais. Atsitiktinis lytinis nuotykis nepadaro iš moters meilužės. O nuo kada ji jau tampa meiluže?

Sakykime, nuo trijų kartų. Nes trečias kartas nemeluoja. Jei vyriškiui su ja nepatiktų mylėtis arba jai nepatiktų mylėtis su vyriškiu, greičiausiai ji nustotų tai daryti jau po pirmo karto. Kiek kartų mažas vaikas kiš į burną neskanų daiktą? Manau, kad vieno karto jam pakanka, kad išmoktų: „šito- noriu, ano- ne”.

Žinoma, pasitaiko atvejų, kai moteriai nepatinka mylėtis su vyriškiu, bet ji vis vien su juo mylisi. Pavyzdžiui, kad jam būtų gera. Arba už tam tikrą materialinį atpildą: pinigus, butą, karjerą. Retais atvejais vyras priverčia moterį su savimi santykiauti grasinimais ir jėga- tačiau tokiai moteriai labiau tinka vadintis prievartos auka, o ne meiluže.

Vadinasi, meilužė – tai tik tokia moteris, kuri mylisi laisvavanoriškai, nes iš mylėjimosi jai ateina kažkokia nauda. Tačiau ir žmonai iš vyro ateina kažkokia nauda. Tik skirtumas tas, kad vyras tarsi priklauso žmonai, o meilužis dažniausiai- ne. Jis dažnai yra vedęs kitą moterį ir priklauso savo žmonai. Kad ir kokie ten pas juos būtų atšalę santykiai.

Todėl meilužė – nori ji to ar ne – patenka į vagių kategoriją. Todėl, kad kėsinasi į svetimą nuosavybę. Tai nereiškia, kad kas nors ją už tai turi smerkti – tai tiesiog toks faktas. Nėra ne vienos meilužės, kuri nejaustų migloto ar stipraus diskomforto dėl to, kad vagia. Kokia gi jai iš to nauda? Ir ką ši nauda su ja padaro?

Čia reikia atskirti, ką meilužės apie tai galvoja pačios, ir kokius motyvus atskleidžia nenorom. Naivus žmogus tiesiog paklaus meilužės: „ką tu jame radai?”

Dažniausiai meilužės sako: „aš pati tiksliai nežinau, ką. Tiesiog man su juo gera ir saugu”. Pradedant klausinėti apie vyriškį, meilužė dažniausiai paaiškina, kuo jis skiriasi nuo jos vyro:

Jis yra suprantamesnis;
Jis seksualiai padėjo man išlaisvėti;
Jis mane globoja, yra rimtas, patikimas vyras;
Jis kažkoks labai man artimas, tarsi sukurtas man;
Jis yra asmenybė, todėl sugeba už save pastovėti ir gerai uždirbti;
Jis yra tikras vyras, o su juo aš jaučiuosi tikra moteris.
Ir t.t.

Stebint meilužes iš šono, pasimato gilesni motyvai:

Siekis užpildyti savo asmenybės defektus, susiliejant su papildiniu;
Siekis įgyti vidinę ramybę, užsimiršus stipriame glėbyje;
Siekis paragauti uždraustų seksualinių malonumų, nes tuomet jauti, jog gyvenai ne veltui;
Siekis neatsilikti nuo meilužes turinčių draugių;
Siekis surasti trūkstamą žmogišką ryšį ir išsigelbėti nuo vienatvės dviese;
Siekis pakartoti neištikimos mamos scenarijų;
Siekis nekartoti užguitos mamos scenarijaus;
Ir t.t.

Dalis meilužių tampa meilužėmis neplanuotai. Tai reiškia, kad ji tikėjosi turėti tiesiog smagų seksą. Tačiau po kelių pasismaginimų ji ima jausti, jog „įklimpo”. Tai reiškia, kad ji ima ilgėtis savo vyriškio. Ima jam dažniau skambinti. Ima be jo jaustis blogai, o su juo- gerai. Narkologine kalba kalbant, jai vystosi priklausomybės būsena. Nes priklausomybė apverčia normalų žmogaus gyvenimą. Normaliai mes jaučiamės gerai ir taip, be narkotiko. O priklausydami mes jaučiamės blogai be narkotiko. Ir tik su narkotiku mes išmokstame jaustis gerai: „taisome sveikatą”. Todėl meilužė, tapusi priklausoma nuo vyriškio, ima jausti visokių komplikacijų:

Nerimą ir nesaugumą, kai jis neskambina;
Pyktį ir suirzimą, kai jis nesilaiko žodžio;
Palaimą, kai jis būna šalia;
Įpranta meluoti savo vyrui ir vaikams, kur ji išeina;
Laužo moralines ir savigarbos normas dėl savo meilužio;
Ir t.t.

Meilužė, kaip ir dažnas alkoholikas, neretai jaučiasi pažeminta: ji ima kelti savo išrinktajam pavydo scenas, keikdamasi taip, kaip iki tol nesikeikdavo. Ji duoda mylimajam pinigų, nes jam dažnai būna finansinių sunkumų. Po to draugių įtakoje ar pati ji save graužia. Ne, tap daugiau negalima: ji jaučiasi degraduojanti. Viltis, kurią jai dažnai duoda meilužis: „aš išsiskirsiu su žmona ir tave vesiu”.

Meilužė savo nuostabai atranda, kad nepaisant savo pirminės užduoties pasismaginti ji nori, kad išrinktasis priklausytų tik jai. Žinoma, jei tuo metu jos santykiai su vyru būna monotoniški ar atšalę. Arba jei ji iš vis netekėjusi ar išsiskyrusi. Todėl naujasis vyriškis, taip šauniai patenkinantis jos poreikius, virsta geidžiamu tikslu. Vienintele kliūtimi laimei ima atrodyti jo vedybinis statusas. Dėl to meilužiui užsiminus apie tai, kaip jis rūpinasi žmona, kyla pyktis. Iš viso geriau jau vyrui neminėti savo žmonos vardo.

Tenka pripažinti, kad vyrai savo meilužėms kažkodėl yra linkę išsipasakoti. Tarkime, dalintis savo ir žmonos santykių niuansais. Vyrai kažkodėl mano, kad tai yra labai gražu, nes „tarp mūsų neturi būti paslapčių”. Realiai tai virsta priverstine psichoterapija. Juk psichoterapeutui mokama, už tai, kad jis mūsų klausytųsi. O meilužei nemokama. Be to, ji turi klausytis apie savo varžovę, kas jai visai nepatinka.

Galų gale meilužė ar meilužis, arba abu atranda, kad geriau jau vaikščioti pas psichoterapeutus, nei naudotis nemokamu vienas kito psichologiniu dėmesiu. Meilužė tikrai nėra psichoterapeutė ir juo labiau nėra visų psichologinių problemų išsprendimas. Ji yra žmogus, kuris, kaip ir visi kiti, turi savo problemų.

Matote, kaip sunku būti meiluže?

Kaip bebūtų visa tai liūdna, yra nemaža dalis moterų, svajojančių „nueiti į kairę”. Dažniausiai tai pagimdžiusios ir nusivylusios savo vedybiniu gyvenimu moterys, arba tiesiog bijančios kažką gyvenime prarasti. Juk apie seksą tiek kalbama ir rodoma! Juk žodis „meilužis” tiek daug žada! Praktiškai tai vos ne mada. Žinoma, geografiškai ši mada prasideda ten, kur baigiasi musulmonų pasaulis. O juk jis toks žiaurus ir neįdomus, tiesa? Mes Vakarų žmonės, turintys vietoj Korano mikrobangų krosneles, mobiliakus ir automobilius, turime kuo didžiuotis. Ir išdidžiai bandyti „nueiti į kairę”.

Tik viena pastaba. Kelių eismo taisyklėse yra viena punktas:

Sukant į kairę reikia praleisti važiuojančius pagrindiniu keliu.