isleistuwiu wakaras

Buvo išleistuviu vakaras, sale buvo triukšminga ir linksma. Grojo muzika, sukosi poros. Aš stovejau ir galvojau: „o vis delto, kaip sunku palikti mokykla”. Staiga pamaciau mergina. Ji stovejo nugara i mane, bet aš maciau kaip jos peciai virpa. Man pasirode, kad ji verkia ir aš… Neapsirikau. Palieciau jos peti. Staiga ji atsisuko ir aš pamaciau jos giliai melynas akis pilnas ašaru. Aš pažinojau ja, tai buvo mergina iš kitos klases, taip pat abituriente, taciau apie ja nieko nežinojau, išskyrus tai, kad ji draugavo su vaikinu vardu Andrius. Aš stovejau ir nežinojau ka daryti, kaip nuraminti ja. Norejau sužinoti jos ašaru priežasti, taciau buvo nepatogu klausineti. Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais batais. Jai turbut mano tylejimas igriso, ji pažiurejo i mane ir vel nusisuko, bet koki skausma pamaciau jos akyse, kad nesusivaldžiau ir palietes jos peti paklausiau: „Ko tu verki? Kas tau? Juk šiandien tokia švente. Ar tave kas nuskriaude? Ir tada ji pripuole prie mano peties ir gailiai pravirko. Aš galvojau, kad taip verkia tik daug iškentejes žmogus.” Gal aš galiu kuo nors padeti?”- paklausiau. Iš jos akiu tekejo ašaros. Paskui pakele akis i mane ir tare: ” Gerai, aš tau viska papasakosiu…Tik ar tu panoresi viska išklausyti? Juk dviem žodžiais neišpasakosi.” “Mano vardas Saule. Kai man buvo 15 metu, mes atvažiavom i šita miesta ir aš visai neturejau draugu, vaikšciojau viena. Viena karta aš sedejau ant suoliuko ir skaiciau knyga. Staiga kažkas smarkiai trinktelejo i peti. Aš pakeliau akis. Netoliese stovejo berniukas ir rankose laike ragatke. Man jis pasirode piktas ir negeras, todel aš nekreipiau i ji demesio ir skaiciau toliau. Jis pažiurejo i mane ir tare: ” O tu graži ir tavo akys gražios”. ” O kas daugiau?”. „Na o dabar susipažinkime”- pasake jis ir ištiese ranka. Aš atsistojau ir nuejau. Vakare, kai jau gulejau lovoje, galvojau apie ta vaikina. Kažkoks keistas ir juokingas atrode jis man. Paskui viska užmiršau ir po to ivykio aš išvažiavau pas seneli i kaima. Grižau visai prieš rugsejo pirmaja. Einu i mokykla ir girdžiu, šaukia: „Saule!” Aš pagalvojau, kad man pasigirdo, nes draugu ir pažistamu aš dar neturejau. Staiga kažkas stvere man už rankos. Aš atsigrežiau, tai buvo jis… „Sveika, aš taves visur ieškojau”. ” Del ko?”-paklausiau. „Pažinciai. Argi tu pamiršai? Mano vardas Andrius.”- tare jis ir ištiese ranka. Aš norejau parodyti, kad pykstu , bet neišejo. Aš irgi ištiesiau ranka, jis paspaude ir tare: „Aš patenkintas, o tu?”. Aš nežinojau ka atsakyti, todel tylejau. „Tylejimas- sutikimo ženklas”- pareiške jis. Taip prasidejo musu draugyste. Po pamoku jis manes laukdavo ir namo eidavome kartu. Jis buvo geras, paprastas draugas. O drauges man tik pavydedavo. Taip mes draugavome dvejus metus. Pernai baigem 10-aja klase, nutareme eiti i 11-ta, veliau i instituta, jeigu ne… Na, bendriau viskas iš eiles. Artinosi Naujieji metai. Aš pradejau jam jausti daugiau negu draugiškuma. Net emiau pavydeti jam, bet be reikalo. Jis liko ištikimas musu draugystei. Naujuosius nutareme sutikti kartu, jis man pasiule ateiti pas ji… “Saule, aš turejau tau kažka pasakyti labai svarbaus ir pasakysiu tau lygiai 12-ta valanda”. ” O kas bus pas tave namuose?”-paklausiau aš. „Kaip kas? Tevai, taciau mes busime vieni, visai kitame kambaryje ir mums niekas netrugdys. Tu gi pažisti mano tevus?”. „Taip, jie geri”- tariau aš. Naujus metus sutikome dviese, abu su Andriumi. Mano manymu, neteisus tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Pas Andriu man buvo gera ir smagu. Kambaryje stovejo eglute. Jis priejo prie manes ir tare: „Tai dovana tau”. ” Man?”-Aš nustebau. ” Mums abiem”. -Pritare jis. Laikas bego greitai. Laikrodžio rodykle artejo prie dvyliktos valandos. Jis apkabino mane ir tare: „Tau 17, o man 18 metu, bet man tai visiškai nesvarbu… Aš myliu tave”. Aš stovejau nežinodama ka daryti. ” Kas tau, mieloji?”. „Nieko, Andriau, nieko. Tu dabar lauki, kad aš tau atsakyciau ta pati, taciau aš pasakysiu tiesa, tu man labai patinki, Andriau, o kas apie meile… Ar tu bent karta girdejai apie tikraja meile?” -paklausiau aš. ” Man tetis pasakojo… Anksciau, ten kur mes gyvenom, buvo ežeras, o jame isikure dvi gulbes.”… „Tu man norejai pasakoti apie meile, o pasakoji apie gulbes.” -nutraukiau ji ir nusijuokiau. „Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi. Tos gulbes globojo žmones. Viena ryta kažkas pašove gulbina ir jis mire. Likusi viena, gulbe ilgai buvo toje vietoje, kur žuvo gulbinas, paskui pakilo aukštyn i dangu ir padariusi mirties kilpa, suglaude sparnus ir krito ant akmenu kruvos. Krisdama ji dar karta skaudžiai suklyke. Žmones, mate šia scena ,negalejo sulaikyti ašaru… Supranti, žmones verke, o dabar pati spresk, ar tai buvo meile?”. „Atleisk, Andriau!”-tariau aš. „Aš suprantu tai, bet atsakyma paskysiu veliau. Tu neisižeisi?” -paklausiau jo ir prisiglaudžiau prie peties. „Žinoma, ne”- tare jis. Ta vakara aš buvau pati laimingiausia. „Na” -pasakiau aš ir pravirkau. „Tu, aišku, nesuprasi mano ašaru…” O po Nauju metu musu draugyste dar labiau sustiprejo. Mergaites man pavydejo, sake jog esu pati laimingiausia pasaulyje. Tuo tikejau, bet laime, deja, buvo neilga. Mes su Andriumi buvome vieno draugo vardadienyje ir grižome velai. Prie duru sustojome. Jis stovejo ir žiurejo i mane. Staiga paklause: „Saule, galima tave pabuciuoti?”. Aš stovejau ir žiurejau. Jis apkabino mane ir karštai pabuciavo. Sekancia diena jo nebuvo mokykloje. Aš pradejau nerimauti. Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakes man, neateitu i mokykla. Aš nekantriai laukiau pamoku galo. Tuojau po pamoku nubegau pas Andriu, duris atidare mama. Pamaciau, kad jos akys raudonos nuo ašaru. Pamaciusi mane ji nusuko akis i šali. „Kas nors atsitiko Andriui?” – paklausiau aš. „Nieko, mergaite,nieko. Gal viskas bus gerai. Jis ligonineje.”. „Ka?” – sušukau aš. „Vakare jis jautesi gerai, o šiandien blogai…”- susnibždejo mama ir pravirko. Truputi nusiraminusi ji pasake: „Pirmadieni ji rado gatveje… Pas ji 5-kios žaizdos”. „Kaip? Kada? Už ka ji taip? Ne! Ne! Tai netiesa… Nesamone! Jis turbut be samones, o jeigu?” -staiga blogai pagalvojau. ” O, kokia aš kvaile. Ka aš galvoju? Ne,viskas bus gerai. Bet ka? Už ka ji taip?…” Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i lova ir gulejau beveik be samones. Paskui išgirdau skambuti ir mamos žodžius: „Užeikite, prašau, ji namie”. Kažkas pravere mano kambario duris. Aš atsikeliau ir pamaciau stovincia Andriaus motina. Pabalusi kaip drobe ji laike duru rankena. „Kas nors Andriui?” -paklausiau aš. „Jam blogai? Sakykit gi pagaliau”. „Nusiramink, Saule, liaukis. Aš atejau taves. Jam blogai, jis nori pamatyti tave”. „Ne, ne…” -vel sušukau. Neprisimenu kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo. Akys sublizgejo kai pamate mane. „Saule, mieloji Saule…” -sušnibždejo jis suskilusiomis lupomis. Aš negalejau susilaikyti…”Neverk, kvailute. Štai, matai kaip viskas išejo… Man beliko gyventi suskaiciuotos valandos, o gal ir minutes. Ir todel aš noriu buti tik su tavimi…”. „Ka tu kalbi? Nusiramink, tu nemirsi, tu gyvensi! Mes busime kaip visada… Kartu. Aš negaliu be taves. Kaip man tada be taves?”. Jis tyliai klausesi manes ir buciavo man delnus. „Saule, mieloji Saule, aš taip… Kad butume visa laika!”. Jam ant kaktos išsiverže maži rasos lašeliai. „Saule, štai, paimk” -sukaupes paskutines jegas jis ištiese man lapeli popieriaus. „Tai paskutinis mano laiškelis. Man neužteks laiko pasakyti tau viska”. Mano kunu prabego šiurpas ir išpyle prakaitas. „Andriau” –sušnibždejau aš. „Tu gyvensi, gyvensi!”. Sunkiai kvepuodamas jis sušnibždejo: „Brangioji Saule, pabuciuok mane… Pabuciuok mane… Karštai paskutini karta… Saule…!” Aš pasilenkiau buciuoti, ašaros nesulaikomai riedejo skruostais, dar karta pabuciavau i lupas ir tuo tarpu jis neteko samones. „Kas? Už ka?” -klausinejau aš nesusigaudydama. Mano skruostais dar labiau eme ristis ašaros. Staiga atejo gydytojas, paeme mane už rankos ir pradejo vesti mane tolyn nuo Andriaus. „Išgelbekit! Išgelbekit ji!” -šaukiau aš ir staiga pamaciau,k aip Andrius miršta su šypsena veide. „Andriau!” -sušukau aš, bet jis jau nebegirdejo mano balso… Amžinai užmerke savo melynas akis, kurias aš taip mylejau, bet ir netekau. Andriu laidojo po triju dienu po jo mirties. Tas dienas aš vaikšciojau kaip ligone. Prieš pat laidotuves nuejau i parduotuve ir nupirkau puokšte baltu vestuviniu geliu. Tai buvo paskutine dovana mano Andriui. Priejau prie jo namo. Viduje buvo labai daug žmoniu. Aš prasiveržiau pro juos ir priejau prie karsto. Jis gulejo lyg miegodamas. Man atrode, kad jis tuoj atsikels ir pasakys: „Labas, Saule!”. Kaip sapne aš priejau prie karsto ir padejau geles. Staiga pamaciau jo motina. Ji stovejo ir žiurejo i ji paklaikusiu žvilgsniu, žiurejo nenuleisdama akiu, lyg noredama visam laikui isiminti jo veido bruožus. Jinai stovejo išbalusi, akys išverktos, lupos kažka šnibždejo. Plaukai per šias kelias dienas pasidabino baltai. Staiga užgrojo šiurpus laidotuviu maršas. Visi išejo. Priekyje neše geles, vainikus, paskui… Paskui Andriaus karsta ejau aš. Priešakyje maciau tik karsta, kuri neše klasiokai. Sustojo prie duobes, paskutines minutes ir aš niekados nebepamatysiu Andriaus… Paskui karsta eme leisti i duobe. „Palikit ji! Jis tuoj pabus…” -šaukiau aš. Mano žvilgsnis susitiko su motinos žvilgsniu. Ji žiurejo i mane ir kaip išprotejusi puole prie duobes. „Sunau! Sunau! Neišeik iš namu! Pasilik su mumis!”. Ji ištiese rankas i ji lyg noredama pakelti ji iš karsto, su kuriomis ji Andriu augino, nešiojo, supo dar visai maža. O dabar… Dabar siaubas, jis guli karste. Prie jos priejo vyriškis ir paeme ja už ranku. Aš ji pažinau, tai buvo jo tevas. Jis vede, o ji šauke lyg kiek galedama. Nuo jos riksmo vos neplyšo širdis. Aš puoliau prie duobes, bet mane atitrauke. Vietoj duobes, i kuria ileido mano Andriu, liko tik mažas kauburelis smelio, o ant viršaus padetos mano geles. Visi pamažu išsiskirste. Negalejau pagalvoti, kad daugiau niekada nebepamatysiu jo… Ir tada prisiminiau jo laiška. „Bet tu ji perskaityk pats, nes man labai sunku…”. ” Mieloji, brangioji Saule! Tu žinai kaip aš tave myliu. Tu mano gyvenimo žaizdele. Man labai sunku mirti, nes aš žinau, kad TU… TU, Saule, myli mane. Mieloji Saule, aš prašau taves, vardan musu draugystes, buk rami. Man atrodo, tu, Saule, mano prašyma išpildysi. Kaip aš noreciau visa laika buti šalia taves, bet, deja, deja tu supranti… Tik tu neverk, negalvok apie nieka. Mano mintys bus su tavimi iki paskutines valandos. Galvok apie mane, kaip galvojai apie gyva, sunku… oi sunku tave palikti, Saule, žinant, kad tu gyveni ir myli mane. Jeigu aš galeciau gyventi! Och jeigu…! Baigiu rašyti, nes jauciu, artinasi ta paskutine gyvenimo valanda. Nepamiršk Saule mano melynu akiu, kurios tave taip mylejo… Ir dar nepamiršk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule. Prisimink mane, Tavo Andrius.” Aš tylejau, padaviau laiška, vos sulaikydamas ašaras. Dabar aš supratau kas yra meile. Ir štai, išleistuviu vakaras, o jo nera… Nera kartu su ja. Staiga ji pakele akis, pilnas ašaru. Jos melynos akys buvo užtvindytos skausmu, ji pagriebe laiška ir išleke i lauka. Aš puoliau vytis. Kai išbegau, ji jau buvo už kampo… Ir staiga… Aš išgirdau caižu stabdžiu cypima. Kai pribegau prie kampo, pamaciau šiurpu vaizda: Saule gulejo po mašinos ratais, kaip paukštis balta suknele, kuri primine gulbe. Rankoje ji laike lapeli… Tai laiškas. Staiga atsimerke akys ir ji sušnibždejo: „Štai, aš su tavimi visados busiu, Andriau”. Subego žmones, atvažiavo greitoji pagalba. Gydytojas apžiurejo mergaite ir tare: „Staigi mirtis”. Ir dar šitoji baltoji gulbe žuvo paciame žydejime, staiga nuvyto jos besiskleidžiantis pumpuras. Aš vel pažvelgiau i Saule. Ji gulejo pasruvusi kraujuose, o pro šypsenos pravertas lupas matesi baltuciai dantys. Rankoje kietai suspaudusi ji laike laiška. Aš dar karta perskaiciau ta eilute, kuri labiausiai matesi: „…Nepamiršk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule! Prisimink mane, Tavo Andrius.” Tegul niekados neišblės Saulės ir Andriaus meilė!