Ši istorija gan ilgoka, bet prašau, raskit kantrybės ją paskaityti ir įvertinti, bei interpretuoti jei tai jums svarbu.
Mano istorija gali pasirodyti banali.Bet patikėkit, taipirma mano meilė, ir ji man tokia brangi…
Taigi..Meilė, trumpalaikiai ar ilgalaikiai santykiai manęs nedomino, nes niekad nemaniau, kad galiu būti vaikinui įdomi. Aišku vaikinų, kaip paprasčiausių draugų turėjau nemažai, labai gerai su jais sutardavau, tačiau artimesnių santykių vengiau su bet kuo. Ir negaliu pasakyti, kad vaikinai į mane nežiūrėjo. Žinoma jie žiūrėjo, ir bandė mane suvilioti, bet aš pati to nenorėjau. Galbūt skaudžios patirties pasisėmiau iš savo vyresnės sesers. Na, bet šitokia įžanga į mano istoriją per ilga, todėl baigiu įžanga ir pradedu istoriją.
Buvo žiema. Šalta, slidu, kaip ir dabar už lango… Pats mokslų įkarštis, daugybė olimpiadų ir panašiai… Beje tai buvo prieš metus. Vyko mano draugės gimtadienis, jos „apartamentuose“( patikėkit- elito šeimos namai)… Ji turi tiek daug pažįstamų! Taigi, į savo šventę ji prikvietė draugų iš visos Lietuvos! Jos namuose jaučiaus kaip turguj- pilna žmonių, o tik kas septintas pažįstamas… O tarp tų nepažįstamų veidų buvo ir Jis… Karolis. O, Dieve! Tas vaikinukas atrodė kaip iš svajonių nužengęs… Tačiau nė procento vilties, ne! Niekada į šiuos dalykus vilčių nedėjau. Taip vakaras ir praėjo be menkiausio žvilgsnio, žodžio, ar bent šypsenėlės vienas kitam…
Maždaug po savaitės toji draugė, vardu Vaida, prasitarė: „Žinai, pamiršau tau pasakyti, bet tokiam Karoliui, mano pusbroliui, na gal tu jį pastebėjai, patikai“. Pasiteiravau kaip jis atrodė, ir nuščiuvau. Tai buvo jis… Tas pats vaikinukas… Bet negalėjau suprasti iš ko aš jam galėjau patikt, juk su juo nė nebendravau. „Matyt kol kas jam patikai iš išorės“, – paaiškino Vaida. Bet ką reiškia tas „kol kas“?
Vakare gaunu sms: „Sveikutė. Čia rašo toks Karolis iš Rokiškio. Nežinau gal pameni mane per tą tūsovkę Vaidos gimšės. Tai kaip tau besiseka?“
Buvau apšalusi, negalėjau patikėt, bet kaip visada to niekam neparodžiau. Jam taip pat. Atrašiau draugišką, bet primityvią žinutę, kurią sukūriau daugiau nei pusvalandį…
Vėliau bendravom nuoširdžiau ir taip kaip aš seniai svajojau- paprastai ir nepaprastai draugiškai… Žinučių sumažėjo, ilgų pokalbių telefonu- padaugėjo… netgi pradėjau jam atvirai sakyti kaip noriu su juo susitikti… O Jis taip pat apie tai kalbėjo. Mes laukėm vasaros, kada jis žadėjo atvažiuot pas Vaidą paatostogaut porą savaičių. Tačiau man tai buvo labai baisu- sulaukti tos akimirkos. Nes tai man buvo savęs išbandymo momentas… Nors negalėjau būti užtikrinta ,kad ta akimirka tikrai bus, nes tai buvo beveik neįmanoma. Vien bendravimas telefonu, žinojau, kad negali trukti ilgai, bet tikėjaus. Truputį.
Kiekviena savaitė arčiau vasaros atostogų buvo tarsi dar vienas akmenukas ant mano širdies. O veidrodyje vis daugiau negerukų… Kai dabar pagalvoji, tai net juokas ima… Nors tada norėjos verkt… Atėjo ta nelemtoji vasara. Buvau tarsi pakvaišus, norėjau kur nors kuo toliau išvažiuot, kad tas mūsų bendravimas užsibaigtų be didelių nusivylimų man ir Jam. Be negalėjau išvengti to susitikimo, nes nusivylimo Jam būtų buvę dar daugiau. Jis atvyko į šį miestą kur ir dabar gyvenu. Tą susitikimo dieną mes susitikom parke, kartu ir su Karolio pussesere Vaida. Jis buvo dar gražesnis nei tą pirmąjį anonimišką susitikimo vakarą. Stengiaus būti maloni, draugiška, ir svarbiausia savimi, nors ne labai pavyko… Kai išsiskyrėm jaučiausi paskutinė kvailė. Pergalvojau visus savo pasakytus žodžius, kiekvieną savo juoką, elgesį, išsakytą mintį ir tiesiog norėjau sugrąžinti laiką. Tikrai buvo sunku, nes labai nepasitikėjau savimi… Tačiau vakare sulaukiau sms:“Tu buvai nuostabi“. Aišku, labai džiaugiausi, bet vis tiek buvo liūdna. Kiti susitikimai buvo fantastiški ir aišku, be Vaidos. Mes pradėjom draugauti, ir beveik visą vasarą ,vien dėl manęs jis išbuvo pas Vaidą, atsisakęs visų savo vasaros planų. Iš jo akių mačiau, kad jis buvo be galo laimingas, ir tikrai labai įsimylėjęs. Paskutinį vakarą jis norėjo paskutinio bučinio. Virpėjau visa. Jis pridėjo ranką man prie skruosto ir tyliai pasilenkė. Taip pat tyliai įkvėpęs, jis atsargiai su kita ranka mane apkabino ir šiltai, taip šiltai ir beprotiškai meiliai pabučiavo. Maniau tai turks labai trumpai, tačiau Jis nesiskubino, nes tai tikrai buvo paskutinis bučinys, paskutinis mūsų susitikimas, paskutinės mūsų draugystės akimirkos. Jis palydėjo mane namo. Ir prieš atsisveikinant nuo šalia mano namo tvoros (nes gyvenu nuosavam dideliam name) augusio rožių krūmo, jis nuskynė tą mielą rožytę. Ir padovanojo man. Ir mes išsiskyrėm. Visiškai, nes mes taip nusprendėm. Buvom paaugliai ir žinom, kad tas atstumas, ir reti susitikimai nieko gero neatneš. Tokiam amžiuj net ir menkiausia išdavystė, na bent mane galėjo galutinai sugniuždyti. Taigi toks sprendimas buvo mano iniciatyva, nes buvau per daug savanaudė, norėdama save apsaugoti nuo galimų blogų emocijų. Visą šią meilės istoriją norėjau įrėminti gražius praeities rėmus ir pasikabinti savo širdyje. Nes tokios paauglystės meilės dažniausiai atneša tik ašaras.
O dabar laikau tą iki pat šiol sudžiūvusią rožę nuo mano mielojo Karoliuko… Tokią pat dvelkiančią vasara, atnešusią vien tik meilę… Laikau šią rožę ir vis dar viliuosi, kad atradusi savyje drąsos, ryžto, nenumaldomo ilgesio Jam, surišiu tai ką pati nutraukiau…
22 Comments
Judita
Nu tiesiog nuostabu….aš vos neapsiverkiau …:)
šaunu :)))
ievutia
as tiesiog apsalus taip idemiai skaiciau viskas nuostabu,taip graziai parasyta.FANTASTISKA…………………
sualute
tai nedelsk, kad nebutu per velu 🙂
sekmes tau 🙂
niekas
GRAZI ISTORIJA…taip ir savjoju kad ir man kada taip butu buve ar dar kadanors bus…bet ne.. as per silpna bandyt..(aisku nesuprasit apie ka as…)
Mindaugas
Atstumas ne priezastis issiskirti… Reti susitikimai ne priezastis issiskirti… Ar geriau tureti grazu prisiminima ir laukti, laukti, kad gal kada nors kas nors bus, ar geriau tureti grazu prisiminima ir buti su juo…? Na ir kas, kad GAL viskas baigsis, bet tai geriau negu is vis nieko nebus… Del ko gyvenime galima labiau gailetis: del to kad nepavyko, ar del to kad nebandei..? O jei pavyks… Atsakyk i sita klausima, gal tada bus aiskiau ka daryti toliau… Sekmes!
tratata
nusiusk jam ta roze… toliau viskas priklausys nuo lemties deiviu moiru 🙂
mazulka18
susirask ji, tie santykiai galejo (turejo)nenutrukti….
Anonimas
mieloji as tave puikiai suprantu ,nes esu toks pat ‘stabdis’ kaip ir tu…zinai niekas zmogaus ir nestabdo kaip jis pats…galbut kaltas tas musu intravertiskas poziuris i viska..skaitydama tavo zodzius maciau save…amzinai del visko sukancia galva …ir atimancia is saves gyvenimo dziaugsma..
gerda 22m.
Zinai tu puiki rasytoja:))) Saunu:))) O del tavo meiles, manau kad taip kaip buvo nebus, nes jau praejo truputis laiko ir kaip bebutu keista, bet tuo paciu ir aisku, kad kiekvienas gyvenote savo gyvenima. Galbut atsiminimais, gal but naujom pazintim ir viltim, bet kiekvienas sirdyje laikete ta miela ir svelnu vasaros atsiminima:))) Taigi nemanau, kad reikia ka nors keisti, tegul tai lieka nuostabi ir silta meiles vasara jusu gyvenime. Nes susitikus dabar, kai praejo tiek laiko gali viskas vykti kiek kitaip ir savaime aisku to grazaus prisiminimo gali nelikti. Jeigu likimas to panores jis jus suves, netgi nieko jums apie tai nezinant, va tuomet tikrai busite likimo skirti vienas kitam…. Mane su mano dabartiniu vyru likimas suvede taip pat antra syki, tik musu pirmoji pazintis buvo ne tokia grazi anaip tol, mes dar budami nepazystami apsipykome, na bent jau as supykau…. Bet va likimas krecia nuostabius „pokstus” ir tai saunu…
:)
kvailas poziuris, kvaila ir pabaiga, nieko daugiau nepasakysiu.
lola
as suprantu…
7
Myliu, kad gyvenciau. Gyvenu, kad myleciau 😉
smalsuolė
Skajtau ir negaliu patiketi,kad dar egzistuoja shilti jausmaj arba nesawanaudishki wajkinaj… Kajp tawe pabuciawo paskutini karta skajciau kelis kartus … Mane lygiaj tajp pat pabuciawo,paskutini karta ir tajp pat mus ishskyre atstumas… Skajtau ir jauciuosi lyg pati buciau shio strajpsnelio autore…Deja…Mes susipazinome wasara,ir mes rimtaj nedraugawom,bet shilti jausmaj ishliko iki dabar…Kajp ir tau,taj yra graziausias mano prisiminimas…Deja… atstumas… O shiajp,nebetikiu mejle,tad netikiu,kad dar yra tokiu mielu wajkinu… Bet musu istorija panashi, nes ir ash turiu dziowinta jo dowanota roze,tik ji ne nuo roziu krumu, o ish turgelio,kurios Jis labaj ilgaj ieshkojo ir nuoshirdziaj rinko… :)~
Deimante
skaitydama pacia pabaig ajauciu dideli sunkuma, del to kad issiskyret:/ del to uzjauciu, bet kartu ir dziaugiuos labai 🙂 Nes jei kada galesi perskaityt mano straipsni (ji tik siandien parasiau:) ) tai suprasi kodel as net tau siek tiek pavydziu 🙂
Agniukė
Patariu tau nedelsti ir dar kartą susitikti su juo, nes vėliau gali graužtis visą savo gyvenimą. Juo labiau, kad jis toks šaunus vaikinas, kuris tikrai tave įsimylėjęs:)
sewelija
labai graziai parasytas kurinys , mano nuomone reikia kovoti del sawo tikslo tai tu nedelsk daryk viska kad bytum laiminga .. as vis delsiau delsiau ir kai jau prisiruosiau buvo per velu .. taigi neprarask to ka dar gali susigrazinti ..
Algimantas R.
Jei pasižiūrėsi… Tikrai stebinantis kūrinys. Suprasi apie ką aš… tikrai geras kūrinys.
manekene
na tu ir kvaila jai jau ta meile ir buvo tokia,tai kam ji palikai kam??…juk tai kvaila….as tokiu dalyku nesuprantu visiskai….jai tu ji mylejai jis grazus buvo tave mylejo tai kodel jo palikai ….?o dabar turi tik sudziuvusia roze…??jis jau turbut seniai turi kita mergina…
mazute
wajej koks graudus pasakojimas man buwo wisaj panasiai tik kad as waziawau pas geriausios drauges senelius atostogauti wasara sawaitei wajej kaip buwo graudu issiskirti sju tuo mylimu
Moteris
🙂 Perpasakosiu tau Bruno Ferrero papasakotą istoriją: Žmogus apsisprendė: ,,Noriu viską sužinoti. Jei reikės, dėl to
apkeliausiu visą pasaulį”. Kaip tarė taip padarė. Išsiruošė ilgon
kelionėn.
Pas žymiausius profesorius mokėsi geografijos istorijos ir visų įmanomų
mokslų. Gilinosi į technikos paslaptis, karštai sėmėsi matematikos
žinių, aistringai domėjosi informatika.
Visa, ką buvo išmokęs ir atradęs, įrašė į vaizdajuostes, kompiuterio
diskelius, kompaktinius diskus. Patenkintas ir laimingas grįžo namo.
,,Dabar jau viską žinau”, – kartojo. Po kelių dienų jis aplankė dar
vieną įžymybę, visame pasaulyje garsėjusią išmintimi.
Žmogus norėjo palyginti savo ir to išminčiaus žinias. Jie ištraukė
burtus, katram teks užduoti pirmą klausimą. Tai kliuvo garsiajam
išminčiui. Jis paklausė:
– Ką tu žinai apie draugystę? Netaręs nė žodžio, žmogelis nukiūtino
tolyn. Jis vis dar tebekeliauja po platųjį pasaulį.
Mylėti – tai svarbiausias visos egzistencijos iššūkis. Karščiausias.
Teikiantis didžiausią pasitenkinimą. Ištark tiems, kuriuos myli: ,,Noriu, kad sužinotum, koks esi man svarbus. Tu turi galią mane kurti,
jei nori. Tik tu gali sutrupinti sieną, už kurios pasislėpęs virpu iš
baimės. Tik tu gali matyti mano tikrąjį veidą, nepridengtą kaukės. Tik
tu gali
mane išvaduoti iš mano šešėlių pasaulio, kurį aitrina baimė, sutrikimas,
vienatvė. Žinau, kad tau nebus tai lengva. Kartais mane ima kamuoti
mintis, jog esu bevertis. Todėl apsistatau neįveikiamomis sienomis. Ir
kuo labiau tu artėji prie manęs, tuo labiau galbūt aš elgiuosi lyg
aklas. Suprask aš tiesiog priešinuosi tam, ko man iš tiesų labiausiai
reikia. Tačiau man sakė, kad meilė yra stipresnė už bet kokią kliūtį, ir
į tai sudėta visa mano viltis. Tad sugriauk šias sienas savo stipriomis
ir švelniomis rankomis, nes manyje yra kai kas vaikiško ir labai
jautraus, o tai negali tarpti apsitvėrus sienomis. Todėl nedelsk. Man
reikia tavęs.”
xxxxxx
nereikejo tau jo palejsti nes veliau o gal ir dabar gali gailetis, atstumas ner kliutis! svarbiausia kad butu noras su dideliu noru viskas imanoma!
aura
sia istorija perskaiciau netgi kelis kartus ziauriai ziauriai grazi..kad ir man kadanors taip butu…bet tikriausiai wienems lemta kitiems ne……….