Nors socialiniai žmonių santykiai nėra mano sritis, tačiau toliau esančius mano samprotavimus paskatino vieno žmogaus šiose diskusijose pateiktas apgailestavimas dėl visuomenės požiūrio į „moksliukus” ir sunkumus ieškant gyvenimo partnerio, taip pat tai, kad aš esu tokioje pat padėtyje kaip ir jis (dėl mano kuruojamų sričių).
Jau istoriškai, visuomenėje yra susiformavęs toks atskiro individo socializacijos modelis: privalomojo pradinio mokslo baigimas ( kuris ir turėtų užtikrinti sėkmingą individo socializaciją), aukštojo mokslo baigimas (nebūtinas), pastovaus darbo susiradimas bei nuolatinės partnerės (io) susiradimas. Iš to seka šeimos sukūrimas ir pastovus, visuomenėje nusistovėjęs gyvenimo modelis. Pastebima, kad kartais nevisiems individams sėkmingai pavyksta įgyvendinti tą dalį, kuri apibūdinta kaip partnerio susiradimas. Taip yra dėl įvairių priežasčių. Viena jų ypač ryški individualybė bei prigimtinis negalėjimas ir nenoras įsprausti save į to socialinio sluoksnio, iš kurio jis ir renkasi galimą partnerį, kultūrinius, priimto elgesio modelio, „rėmus“ . Toks individas iš esmės turi dvi išeitis: tęsti partnerio paieškas, kol galiausiai rezultatas jį patenkins (daugiau, mažiau atitiks jo bruožus) ir nesvarbu kiek tai užtruks. Kita yra įsprausti save į minėtus „rėmus“, ypač jei kandidatas į partnerius atitinka visus tam sluoksniui keliamus reikalavimus. Panagrinėkime ką jam reikštu antrasis pasirinkimas. Žmogus, ryškiai skiriantis nuo daugumos jo socialinio sluoksnio atstovų, turintis kitą charakterio tipą, mastymo modelį, siekius, idealus, norėdamas susirasti partnerį, turėtų visa tai apriboti taip, kad tai atitiktų to sluoksnio normas. Bet juk tai reikštų savo prigimtinių (didžiąją dalimi) savybių apribojimą ar net atsisakymą! Jei toks žmogus yra visiškai „ištikimas“ toms savo prigimtinėms savybėms, manau nėra jokių abejonių, kad jis atsisakys antrosios išeities. Jam belieka pirmoji. Žinoma čia irgi galima įžvelgti tam tikrų minusų. Pasirinkęs pirmąjį variantą, jis rizikuoja būti išstumtas iš tam tikrų subsocialinių (jaunimo, nors toks apibrėžimas man atrodo siauras) grupuočių. Deja, čia neįmanoma ką nors priešpastatyti. Tokia jau ta mūsų visuomenė: be skrupulų susidoroja su „nenormuotais“.
Tai gana svarbi problema, kurią mano giliu įsitikinimu reiktų išplėtoti.
7 komentarai
ai
O dabar parasyk viska ta pati, tik zmoniu kalba 🙂 Gal tada kas nors tau ir atsakys. Rimtai, ir as pati tingiu gilintis i toki ilga, sabloniska ir sausa kalba parasyta teksta. Sutrumpink iki esmes, tada paziuresim 🙂
ske
Vai vai kokie mes protingi… Mano isvada is tokio straipsnelio, kad autoriui reiketu nusileisti is aukstybiu. Visi per prasti? Hm, buten tokie zmones ir lieka vieni, tai ir tu konstantavai, tik priezastys gal kitokios…:) Visuomene oi kokia ji bloga, jei butu tokia jau bloga butu isirus… O kaip sakoma pasauli reikia kiest nuo saves, o siuo atveju patarciau nesusireiksmint…;)
Mantas
pesudomoksliniai paistalai; socializacija neturi nieo bendro su issilavinimu; lemiamias kriterijus yra socialine adaptacija, kuri buldozerininko gali buti aukestesne uz profesoriaus (tai buvo itin rysku 1991-1993 metais); panasu, kad autorius cia kalba apie paaugli ar jaunuoli nepritampati pries savo bendraamziu grupes; tai laikinas reiskinys; jeigu moksliukas baigs elitini universeta ir gaus gerai apmokama darba. jo socialine adaptacija akimirksniu apsivers; jis taps labai laukiamu sveciu ypac merginu draugijoje; ir atvirkaciai, „kietas” paauglys tamps luzeriu, jeigu neigis issilavinimo, pajamu ir darbo; ir dar, negalvok, kad tavo problemos, tai jau viso sociumo problemos, gali ziauriai apsirikti
Artas.
Cia sociologijos mokslu teoretiku dar ir betruko. Duokit zmonems paprastesniu klausimu. Kaip mums brandinti jaunaja karta,
jausmus, kurie turejo musu teveliai, dar iki paskelbus lietuvos nepriklausomybes atkurimo. Kiek as esu girdejas, dar pries dvidesimti metu, musu lietuveleje nebuvo zinomas zodis- mafija, narkotikai tik kinuose buvo zargonai girdimi. O koks atsinesimas tarpusavyje, merginos ir vaikino, pagarba vienas kitam, be keiksmazodziu, rukymas gatvese paaugliams buvo tabu, merginos neturejo is vis supratima apie taboka. O, dabartis, tai -psiaudokatastrofa. Cia gali rasyti nerases. Visuose sluoksniuose, koki klausyma begvildentumei, rasi ta pati atsakyma-Lietuveleje netik, kad kulturos raida smuktelejusi, bet vos vos betruksta iki bangladeso lygio. Gatvese ko ne kiekvienas jaunikaitis , ne ka daugiau atsilieka ir merginos, papsi cigaretes, o kvaisalai, ko ne atvirai dalijamos diskotekose. Dar paivairina kvailiojima tabletes – ekstazi. Tai kur jau mes rasime kokybiska bendravima, kad mes jau beveik degredavusi tautele. Kaip bendrauti su bendraamziais, kada girdime kas antrame zodyje isdarkyta keiksmazodi. Gal nuo to ir pradekime, diskutuoti.
neringute
kad turi argumentuota nuomone,parodei.Deja likai nesuprasta(s).Siek tiek per aukstos frazes cia besilankanciam jaunimui…..
Anonimas
Mylek tik save ir tavo romanas tesis visa gyvenima:)). Cia taip trumpai apibendrintai, kad nevargint komentatoriu protingais ir ilgais isvedziojimais…
Anonimas
Copy ir Paste nuo kažkurio psl. ir gavosi labai rimtas straipsnelis:)