ka palieka mums meile

Du zmones. Du pasauliai. Ir tas trupas ju susilietimas, irodantis kad nieko amzino ir patvaraus nera. Kartais uzvaldancios iliuzijos privercia tuo suabejoti, taciau jausmams abejinga realybe ilgai netrunka atstatyti viska i savo vezes.
Meile- pats baisiausias zmonijos (gamtos?) isradimas. Kai kurie sako, kad karas yra baisus… Taciau karas zaloja tik zmogaus isore, ir blogiausiu atveju ji uzmusa. Tuo tarpu meile zeidzia pacia zmogiskaja esme, smugiuoja ten, kur jis yra silpniausias, ir viskam pasibaigus dar palieka ji su kvaila viltimi kad viskas pasikartos, palieka sutrypta ir to nesuprantanti…
Begalinis troskimas paskesti kito akyse. Nebylus noras pajusti artumo teikiama siluma. Svajones apie dar bent viena vienintele akimirka praleista kartu.. Ir saltas zinojimas, kad to nebus. Realybes uzspausti ir be gailescio traiskomi jausmai, viska naikinancios mintys ir viska is naujo atstatanti, neleidzianti pamirsti viltis…
Kai protas paliekamas nebyliai viska stebeti, kai is jo atimama bet kokia galimybe kazka pakeisti, kai siauteja sutrinti, suzaloti jausmai, supranti,jog visu taip puoselejamas Geris tera likimo ironija, menkutis siaudelis begalinio skausmo juroje, i kuri kabiniesi, ir uzmerkes akis is visu jegu megini isivaizduoti jog tai laivas, nunesiantis i saugumo ir ramybes oaze. Iliuzijos…Zmogu nuolat valdo iliuzijos. Nori labai nedaug, o gauni taip sunkiai…
Mintys lyg mazi ir nuostabiai kantrus parazitai pamazu atima dziaugsma ir laime, sugrauzia juoka, pritemdo asmenybes sviesa, tada trumpam atsitraukia, o paskui..paskui vel viskas is naujo…
Prisiminimai tamsiu seselu uzdengia ateiti, naikina dabarti ir ikalina praeities akimirkose, nuo kuriu pabegti jau nebelieka jegu… Dabartis virsta tuscia deme, gyvenimas letai stumiasi i prieki, paskui save palikdamas kancios, skausmo ir optimizmo nuotrupas. Ateities vizija sklaidosi, lieka tik si akimirka, kuriai visiskai nesnori istarti: „sustok, akimirksni zavus! ” Tai akimirka, kupina troskimo kad ji kuo greiciau pasibaigtu, troskimo, jog laikas nedelsdamas nunestu i tolima ateiti, kurioje jau gal nebebutu sito minciu, emociju, prisiminimu ir nerealizuotu vilciu derinio… Nunestu ten, kur nebebutu JOKIU jausmu.
…
Noreciau dabar is viso to garsiai nusijuokti.. bet juokas istringa kazkur pusiaukeleje, lieka tik kreiva sypsenos grimasa. Tuo tarpu abejingas ralybes juokas skamba aplinkui- saltas, bejausmis, ironiskas…
Zvilgsnis, galintis viska uzdegti nauja liepsna… Prisilietimas, galintis pazadinti snaudziancia laime…ir vos keli zodziai, galintys grazinti jausmus… Deja ne viskas priklauso nuo vieno zmogaus… Deja yra situaciju, kai noreti turi du, o ne vienas..