Maisto švaistymas – viena opiausių problemų visame pasaulyje. Nors milijonai žmonių badauja, vien Europos Sąjungos šalyse per metus išmetama apie 88 tonos maisto. Planuojama, kad iki 2030 metų šis skaičius turėtų sumažėti perpus, tačiau dar iki to laiko prisidėti prie maisto atliekų mažinimo gali kiekvienas – juk net vienas iki šiukšlių dėžės nenukeliavęs obuolys, sūrio gabalėlis ar duonos riekė gali padėti kovoje su maisto švaistymu.
Statistika verčia susirūpinti
Maisto švaistymo reiškinys pastaraisiais metais kelia ne tik moralines dilemas, žinant, kad daugybė žmonių skursta ir negali įsigyti visų reikiamų maisto produktų, tačiau ir ekologines problemas. Paskaičiuota, kad, jeigu maisto švaistymo fenomenas savo poveikio aplinkai apimtimis būtų prilygintas valstybei, didžiausių teršėjų sąraše jis užimtų trečią vietą po Kinijos ir JAV.
Vien dėl Europos Sąjungoje (ES) iššvaistomo arba prarandamo maisto į atmosferą kasmet yra išmetama apie 170 mln. tonų anglies dvideginio. Daugiau nei pusė (53 proc.) ES iššvaistomo maisto tenka namų ūkiams, 19 proc. maisto apdirbimo pramonei, 12 proc. viešojo maitinimo įstaigoms, 11 proc. pirminės maisto gamybos sektoriui, o 5 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai.
Maisto švaistymo problema egzistuoja kone visose išsivysčiusiose šalyse – ne išimtis ir Lietuva. Tiesa, pagal vienam žmogui tenkantį iššvaistomo maisto kiekį mūsų šalis yra dešimta mažiausiai maisto išmetanti valstybė ES. Vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka 119 kg iššvaistyto maisto. Palyginimui, didžiausioje maisto švaistūnėje Olandijoje vienam gyventojui per metus tenka net 541 kg išmesto maisto.
Maistą atiduoda labdarai ir paramai
Siekdami sumažinti išmetamo maisto kiekius, konkrečių veiksmų gali imtis visi – tiek vartotojai, tiek maisto gamintojai ar tiekėjai. Didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuose viena efektyviausių priemonių mažinti švaistymą yra neparduotų maisto produktų perskirstymas. Šios taktikos jau daug metų laikosi ir prekybos tinklas „Iki“, kuris paskutinės dienos galiojimo produktus atiduoda labdaros ir paramos fondui „Maisto bankas“.
Prekybos tinklo IKI komunikacijos vadovės Bertos Čaikauskaitės teigimu, atiduodant paskutinę dieną galiojančius produktus paramai, tuo pačiu metu užtikrinama, kad vargingiau gyvenantys žmonės juos galės suvartoti tą pačią dieną.
„Jau beveik dešimtmetį esame didžiausias „Maisto banko“ rėmėjas maistu. Tai reiškia, kad mūsų parduotuvėse nenupirkti ir paskutinę dieną galiojantys maisto produktai yra atiduodami šiai organizacijai, kuri pasirūpina, kad toks maistas pasiektų vargingiau gyvenančius šalies gyventojus, kurių Lietuvoje yra arti 400 tūkstančių. Per metus organizacijai vidutiniškai atiduodame apie 3600 tonų maisto už beveik 6 mln. eurų“, – pasakoja B. Čaikauskaitė.
Anot prekybos tinklo atstovės, tokiu būdu ne tik sprendžiamos ekologinės su maisto švaistymu susijusios problemos, bet ir padedama būtinų produktų įsigyti negalintiems Lietuvos gyventojams. B. Čaikauskaitės teigimu, siekiant pastarojo tikslo, prisijungti nuolatos skatinami ir pirkėjai, kurie vis aktyviau ir noriau įsitraukia į prekybos tinklo ir „Maisto banko“ organizuojamas paramos iniciatyvas.
Geriausi šefai panaudoja net morkų lupenas
Maisto švaistymo problemai neabejingi ir geriausi šalies virtuvės profesionalai bei restoranai. Geriausiu Lietuvos virtuvės šefu tituluojamas Deivydas Praspaliauskas atskleidžia prijaučiantis vadinamajam „zero waste“ (liet. nulio atliekų) judėjimui, todėl kartu su restorano „Amandus“, kuriame šiuo metu dirba, komanda deda visas pastangas, kad nepanaudoto maisto virtuvėje liktų kuo mažiau.
„Restorane kiek galėdami stengiamės mažinti maisto švaistymą. Tiesa, užduotį, visu šimtu procentų panaudoti maisto likučius Lietuvoje, apsunkina į tai orientuotos atliekų surinkimo sistemos nebuvimas. Neturime galimybės rūšiuoti skirtingų maisto atliekų ir jas atiduoti surinkėjams, kurie pasirūpintų antriniu jų panaudojimu, taip, kaip, pavyzdžiui, yra Didžiojoje Britanijoje“ – atskleidžia D. Praspaliauskas.
Dėl šios priežasties, pasak šefo, restorano komanda iš padėties sukasi ieškodama būdų panaudoti visas produktų dalis. Pavyzdžiui, išpjaustytos mėsos ar žuvies kaulinės dalys praverčia verdant sultinius ar žuvienę, o nuvalytų morkų lupenos yra džiovinamos bei vėliau panaudojamos.
„Didelį dėmesį taip pat skiriame tinkamiems produktų kiekių užsakymams ir jų galiojimo terminams. Be to, gaminame tokias porcijas, kurias žmonės galėtų ir norėtų suvalgyti. Galiausiai, jei maistas yra išties geras, lankytojai tikrai nepaliks jo nesuvalgyto lėkštėje. Taigi, svarbu ir ruošiamo maisto bei jam naudojamų produktų kokybė“, – tvirtina D. Praspaliauskas.
B. Čaikauskaitės antrina sakydama, jog visuomet reikėtų atidžiau atkreipti dėmesį ir į prekių vartojimo terminus.
„Tai nebūtinai reiškia, kad visuomet reikia rinktis gaminius su pačiu ilgiausiu galiojimo laiku, tačiau žinant, kada produktą ketinama naudoti, ši informacija gali leisti pasirinkti racionaliau. Taip pat tam, kad produktai greitai nesugestų, būtina juos saugoti pagal ant pakuotės nurodytas laikymo sąlygas. Galiausiai, iš karto nesuvartotą maistą galima užšaldyti vėlesniam laikui arba tiesiog panaudoti kitų patiekalų gaminimui,“ – sako B. Čaikauskaitė.
Pranešimą paskelbė: Julija Kurilaitė, UAB „INK agency“
