Neturiu draugu

Mano vienintele svajone visada buvo ir vis dar yra:tureti draugu. Niekada neturejau ir iki siol neturiu nei vieno draugo, netgi pazistamu neturiu. Jau seniai esu sulaukusi pilnametystes, todel man labai skaudu, kad visa savo vaikyste, paauglyste ir dali jaunystes praleidau viena, dazniausiai sededama namuose. Mano gyvenimas yra toks liudnas, tiesiog tragiskas. As taip pavydziu tiems kurie gatvemis vaiksto ne vieni, turi burius pazistamu, daro tusus. Man tiesiog asara rieda kai ateina savaitgalis ir is visur girdziu: „varysim ten, darysim ta”… Kad ir kaip as besistengciau, kad ir ka bedaryciau, esu viena ir niekas su manim nenori bendrauti. Tikrai nesu kazkokia ikyruole, nesu ir melage ar keistule is kurios visi saipytusi, manau, kad ir is charakterio nesu bjauri. Man labai patinka padeti zmonems. Susilaukiu daug demesio is vaikinu, kurie sako, kad esu grazi ir miela, bet ir meileje man nesiseka, o is buvusio vaikino niekada draugo „nepadarysi”. As jau daug metu apie tai galvoju ir niekaip nesuprantu kodel as taip netraukiu zmoniu, juk esu normali. Kad ir kaip stengciausi susirasti draugu, nuo manes visi tiesiog bega. Atrodo, kad visi manes nekencia, yra uzsieme, turi savo gyvenimus,o as cia tik viena tokia kurios visi vengia kaip didziausios nelaimes. KODEL?