gynevino klausiu kodel butent man
butent man sitoks skausmas
sis pasaulis toks keistas
kodel butent man as tik gero linkiu
gal nevertas cia but ir gyvent
o gal tik sapnas cia keistas
tik reik nepalust ir kovot ligi galo
ateis ta diena ateis tas zmogus
[pakomentuokit jei galit , bet rimtai :] ]
Kai tyliai vakaras ateina
Uzkloja pievas vel migla
Kazko sirdis mana nerimsta
Jau pasiilgau as taves…
Ir taip kas nakti as klajoju
Prisiminimu takuose
Ir asara suri nurieda
Kai as prisimenu tave…
Man taip sunku vel atsisveikint
Pamirsti juoka is sirdies
Is atminties tave istrinti
Ir vel pabegt nuo nevilties…
As nezinau ka duos likimas
Mums dar berndraut ar issiskirt
Taip greit draugystei isiziebus
Jos gali staigiai ir nelikt..
Branginu as tavo laiskus
Kiekviena zodi isminties
Prisiminimais dalinuosi
Siame eilerascio posme…
Zinok myliu tave labiausiai
Uz tvirta zodi isminties
Uz tai kad tu buvai brandiausiais
Uzpildei spraga nevilties…
5 Comments
Vitra
Reiketu labiau surimuoti.
:P
neblogaij:)
ice
as cia pakomentuosiu labai rimtai: pirmas posmas – banalybe absoliuti, eilute „as tik gero linkiu”, sorry, bet is vis be rysio. cia kaip mazdaug tevai savo vaikams taip sako…, „al nevertas cia but ir gyvent
o gal tik sapnas cia keistas” – va cia jau kur kas geriau, biski ir mintis yra, paskutinis posmas vel be rysio. eilerastyje nera jokio nuoseklumo ir bendros minties. pats paklausi, pats ir atsakai. rasydamas eilerascius, palik nors kiek laisves skaitytojo fantazijai. juk eilerastis tuo ir zavus, kad jame turi kazko nepasakyti, na, kad butu apie ka pamastyti.
nepyk, jei kritika per ziauri mano, bet as taip manau.
kodel ?
aciu kad taip pakritikabai nors nuosidziai 🙂
Anonimas
Klaidos jau pirmoj eilutej, jokiu skyrybos zenklu…Sorry, bet tas eilerastis, kaip berascio sapaliones !