Studijos - Karjera

Iš už stereotipų apie negalią širmos – į žmogiškumo esmę. Spektaklio „Supergalios“ recenzija

Jonas Ruškus, VDU profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas

 

Yra monumentalių spektaklių, stiprių vaidinimų ar puikių performansų, bet yra ir tokių, kurie keičia realybę. Realybė keičiama ne tik ugdant žiūrovo supratimą, bet ir perkonstruojant visuomenėje esamas sampratas. Toks yra Pojūčių teatro kartu su Kauno miesto kameriniu teatru ir laipiojimo centru „Miegantys drambliai“ pastatytas režisierės Karolinos Žernytės spektaklis „Supergalios“.

Spektaklis „Supergalios“ viskuo yra kitoks, nei bet kuris iki šiol matytas. Veiksmą bei vaizdą spektaklyje kuria ne profesionalus realybės atvaizdavimas pasitelkus profesionalius aktorius, tačiau autentiškos realybės autentiškas pasakojimas. Tris skirtingas negalias – regos, judėjimo ir cerebrinio paralyžiaus – turinčių moterų Irmos, Aistės ir Ernestos pasakojimas yra ne apie kažką kitą, ne apie kitus, o apie savo realybę, savo pojūčius ir patirtis, kurie yra būtent jų, o ne kažkieno kito.

Aistė pasakoja apie savo stuburo traumos patirtį, supažindina su įėjimu į jai visiškai naują neįgalumo būseną, su netikėtu savo stiprybės atradimu. Ernesta šokiu išsako savo nepriklausomumo bei savarankiškumo nušvitimo patirtį, asmeninio gyvenimo troškimo manifestą. Irma atskleidžia fizinio kontakto su kitu žmogumi svarbą, ryšį su pasauliu naudojant šiuolaikines technologijas. Visa tai tiesiogiai ir tučtuojau iš žiūrovo sąmonės pašalina visus turėtus žinojimus ir stereotipus apie negalią bei atveria naują autentišką ir grynai žmogišką negalią turinčio žmogaus pasaulį.

Įvyksta žiūrovo sampratos apie negalią turinčius žmones konceptualus lūžis. Būna negalią turintys superherojai, kurie, tarsi paneigdami savo negalias, sužavėdami ir įkvėpdami  kitus žmones, akrobatiškai įveikia bet kokias kliūtis. Būna žmonių, kurie dėl savo negalių matomi kaip bejėgiai, keliantys gailestį, globėjiškumą, be to, keliantys pašnekovo nerimą dėl savo paties trapumo. Ir pirmu, ir antru atveju negalią turintis žmogus yra sudaiktinamas, paverčiamas gėrėjimosi, įkvėpimo arba gailesčio ir baimės objektu, taip jo nelaikant lygiaverčiu žmogumi.

Spektaklio dalyvės, priešingai, negalią atskleidžia kaip tiesiog žmogišką realybę, kuri yra tokia pat, kaip ir visų kitų, tie patys jausmai, tas pats skausmas, ir jokių specialiųjų poreikių. Visos trys pasakotojos Aistė, Ernesta ir Irma yra tiesiog žmogiškos, jos vienu metu yra labai stiprios ir labai pažeidžiamos. Tikslo pasiekimas, ypatingo stiprumo valia klausyti ir išklausyti, matymas tamsoje tampa asmeninėmis supergaliomis, kurios leidžia visoms trims moterims tvirtinti savo asmens orumą ir laisvę.

Spektaklis yra apie negalią, kartu spektaklis nėra apie negalią. Spektaklis yra žmogiškosios prigimties liudijimas. Čia juokinga ir graudu, stipru ir trapu, tiesiog žmogiška. Spektaklio autentiška žinia netelpa į jokias profesionalioje, akademinėje, politinėje ar buitinėje erdvėse žinomas negalių sampratas. Visa tai, ką žinojote apie negalią, po spektaklio pasikeis. Irmos žodžiai: „Žmones aš myliu ne todėl, kad jie mato, pykstu ne todėl, kad jie nemato, o todėl, kad jie yra tokie, kokie yra“.

Spektaklis yra galimybė pamatyti žmogų tokį, koks jis yra, be stereotipų. Būtina pamatyti visiems!

Pranešimą paskelbė: Martynas Gedvila, Vytauto Didžiojo universitetas

Parašykite komentarą