Studijos - Karjera

Bambukinių augalų kolekcijoje – patikrintos ir Lietuvos klimato sąlygoms puikiai tinkančios rūšys bei veislės

VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode Kaune per keletą pastarųjų metų sukaupta nemaža mokslinė bambukinių pošeimio augalų kolekcija, kurią sudaro 42 rūšys ir veislės. Bambukiniai – vis dar egzotiškas ir  retai mūsų krašte auginamas augalas, apie juos mažai žinoma, nors keletą rūšių galima įsigyti ir Lietuvos medelynuose. Botanikos sode ne tik kaupiama kolekcija, bet ir kasmet stebimas bambukinių pošeimio atskirų rūšių ir veislių prisitaikymas Lietuvos klimato atšiaurumo sąlygomis. Augalai sodo kolekcijai įsigyti iš Olandijos, Bulgarijos, Airijos, Čekijos medelynų.

Bambukiniai (Bambusoideae) – tai miglinių (Poaceae) šeimos pošeimis. Nors neretai visi šio pošeimio augalai pavadinami bambukais, tačiau tai klaida: bambuku vadinama tik viena šio pošeimio gentis – Bambusa, kurie yra tropiniai augalai ir Lietuvoje gali būti auginami tik oranžerijose. Tuo tarpu Lietuvoje dažniausiai auginami bambukaičiai (Fargesia) ir didbambukiai (Phyllostachys). Beje, Valstybinė Lietuvių kalbos komisija vardus yra suteikusi tik nedaugeliui bambukinių pošeimio genčių. Priklausydami miglinių šeimai, bambukiniai yra daugelio mums puikiai pažįstamų augalų giminaičiai: kviečių, rugių, miežių, avižų, kukurūzų, nendrių, varpučių. Kaip ir visiems migliniams augalams, jiems būdinga tai, kad vaisius – grūdvaisis.

Bambukinių sistematika yra gana paini ir sudėtinga, dažnai nesutariama dėl atskirų rūšių apimties (rūšis tai, ar porūšis). Be to, šie augalai žydi tik vieną kartą per gyvenimą, po keliolikos ar keliasdešimties augimo metų, peržydėję žūsta ir atželia iš sudygusių sėklų. O juk augalų sistematikoje svarbiausias augalo morfologinis požymis – žiedas. Kadangi žiedų reikia laukti dešimtmečiais, rūšis nustatyti ir aprašyti labai sudėtinga, todėl ir rūšių skaičius, skirtingų mokslininkų nuomone, svyruoja nuo 1 000 iki 1 400. Bet kokiu atveju – tai labai didelė įvairovė.

Bambukiniai – subtropikų ir tropikų augalai. Tačiau nemažai jų rūšių auga subtropikų kalnuose, kur klimatas yra atšiaurus. Iš tokių atšiaurių vietų atrenkamos populiacijos, kurios ir bandomos auginti mūsų temperatinio (apyvėsio) klimato sąlygomis. Dėl šios priežasties rekomenduojame augalus įsigyti specializuotuose Europos medelynuose arba Lietuvos ir gretimų šalių medelynuose, kurie turi aklimatizuotus augalus, juos daugina ir jais prekiauja.

Didžiausia bambukinių įvairovė aptinkama Azijoje ir Pietų bei Šiaurės Amerikoje (daugiau kaip 1 000 rūšių). Dar keliasdešimt rūšių auga Afrikoje, Madagaskare, Okeanijoje, Australijoje. 

Atlaikę lietuviškos žiemos egzaminą

VDU Botanikos sode Kaune bambukiniai augalai žiemai dengiami 20 cm sluoksnio neutralizuotomis durpėmis.

Ši žiema tapo puikiu bambukų atsparumo išbandymu: sniego danga siekė 30‒40 cm storio, o oro temperatūra krito iki -28 °C. Lietuviškos žiemos egzaminą išlaikė visi VDU Botanikos sode auginami bambukinių pošeimio augalai.

Specialistai nustatė, kad visiškai neapšalo žemaūgės rūšys, kurių lapai buvo po sniegu ‒ šeivabambukis (Pseudosasa disticha) ir kerotasis didbambukis (Phyllostachys humilis).

Nedaug arba vidutiniškai apšalo (t. y. nušalo lapai, smulkesni stiebai ar stiebų viršūnės): bambukaitis (Fargesia denudata), skėtinis bambukaitis (Fargesia murielae) ‘Jumbo’, skėtinis bambukaitis ‘Simba’, blizgusis bambukaitis (Fargesia nitida) ‘Black Pearl’, rudasis bambukaitis (Fargesia rufa), auksavagis didbambukis (Phyllostachys aureosulcata f. spectabilis), pluoštinis didbambukis (Phyllostachys bissetii), smulkialapis didbambukis (Phyllostachys parvifolia), gajusis didbambukis (Phyllostachys vivax), gajusis didbambukis ‘Huangwenzhu Inversa’, arundinarija (Pleioblastus fortunei), nykštukinė arundinarija (Pleioblastus pygmaeus), japoninė saza (Sasaella masamuneana) ‘Albostriata’. (Pastaba: jeigu rūšies lietuviškas vardas nepatvirtintas Valstybinės lietuvių labos komisijos, tekste nurodome tik lotynišką vardą.)

Visas šias rūšis ir veisles galima auginti Lietuvoje, nes jos ištvėrė -28 °C žemiausią temperatūrą, o tai atitinka 5 klimato atšiaurumo zoną. Klimato atšiaurumo zona – tai geografinė teritorija, kurioje gali augti specifinės augalų rūšys, ištveriančios žemiausią toje zonoje būnančią vidutinę temperatūrą.

Beje, pastebėta, kad pavasarinė kaitri saulė ir vėjai neigiamos įtakos bambukinių augalų augimui neturėjo. Pavasaris buvo šaltas, todėl vegetacija prasidėjo vėlai – gegužės pabaigoje, o birželio mėnesio pradžioje atsprogo apšalę stiebai ir lapai.

Kolekcijos eksponatai Kaune

Vienas iš VDU Botanikos sodo kolekcijos eksponatų – šeivabambukis (Pseudosasa disticha). Šis visžalis bambukas savo gimtinėje užauga iki 20–40 cm aukščio. Paprastai auginamas kaip dekoratyvus augalas, uždengiantis žaluma ir sutvirtinantis gruntą. Natūraliai gamtoje auga Japonijos ir kitų Rytų Azijos kraštų miškuose. Atsparus atšiauriems orams ir pakenčia iki -25 °C šaltį. Geriausiai auga derlingame dirvožemyje šešėlyje ar pusiau šešėlyje. Nepakantus sausroms ir šaltiems vėjams, todėl geriau sodinti užuovėjoje. Kaip ir visi bambukiniai, įdomiai auga: kasmet kiekvienas augalas suformuoja naujus stiebus – paprastai pavasarį ar ankstyvą vasarą. Šie stiebai išauga iki maksimalaus aukščio per pirmuosius du-tris mėnesius, o tuomet augina šakeles ir lapus.

Auksavagis didbambukis (Phyllostachys aureosulcata) anglų kalboje dažnai vadinamas geltonuoju giraičių bambuku. Žodis aureosulcata jo lotyniškame pavadinime užsimena apie geltoną jauno augalo stiebų ir ūglių spalvą. Esama įvairių P. aureosulcata veislių, kurios skiriasi spalvomis.

Kilęs iš Kinijos, labiausiai paplitęs Zhejiang, Jiangsu ir Anhui regionuose bei šiaurėje nuo Pekino. Šis bambukas labiau mėgsta saulėkaitą, bet pakenčia ir šešėlį, todėl savo gimtinėje formuoja šviesias didbambukių giraites. Sparčiausiai auga drėgname dirvožemyje.

Daugelį metų augdamas auksavagis didbambukis gali subrandinti sėklas, tačiau žydi labai retai. Esama prieštaringų liudijimų dėl šių didbambukių likimo po žydėjimo: dalis jų nunyksta, dalis geba ataugti.

Augalas yra atsparus šalčiams ir pakenčia iki -26 °C, o kartais – net iki -34 °C. Esant dideliam šalčiui, antžeminė dalis nušąla, tačiau šakniastiebiai išlieka ir vasarą atauga. Šiam didbambukiui ypač patinka rūgštus ar neutralus dirvožemis. Beje, jauni auksavagio didbambukio ūgliai gali būti valgomi – tiek žali, tiek termiškai apdoroti.

Skėtinis bambukaitis (Fargesia murielae) ‘Simba’ – tai visžalis atsparus bambukaitis, užaugantis iki 2 m aukščio. Pasaulyje mėgstamas želdynuose kaip dekoratyvinis augalas dėl savo dailios skėtį primenančios formos. Šis bambukaitis nesiplečia, toleruoja įvairų dirvožemį, bet nemėgsta sausros. Gali augti tiek saulėje, tiek nedideliame pavėsyje, bet sunkiau pakelia šaltą vėją.

F. murielae ‘Simba’ veislė buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Karališkosios sodininkystės draugijos prizu.

Bambukaitis (Fargesia jiuzhaigou) ‘Deep Purple’ buvo aptiktas Kinijos Sičiuano provincijoje esančiame Jiuzhaigou parke. Ši populiacija, vėliau išskirta kaip veislė, išsiskiria įspūdingais alyviniais stiebų atspalviais. Nauji ūgliai išdygsta žali, tačiau bręsdami stiebai įgyja įvairiausius alyvinės spalvos atspalvius. Senų ir naujų stiebų derinys bambukaičio kerui suteikia nuostabaus mirguliavimo efektą. Dėl laibų stiebų ir subtilių lapų šis bambukaitis laikomas vienu elegantiškiausių grupėmis auginamų bambukinių augalų. Puikiai tinkamas lauko želdynams, nes pakelia iki -29 °C šaltį. Nors gali augti ir saulėje, geriau, jeigu ji bus tik rytinė, o vėliau bambukaitis pasislėps daliniame šešėlyje.

Augalas užauga iki 2,4-4 m aukščio.

Gajusis didbambukis (Phyllostachys vivax) ‘Huangwenzhu Inversa’ – viena spalvingiausių Phyllostachys vivax veislių. Stiebai yra ryškiai geltoni su išilgai besidriekiančiomis žaliomis juostelėmis. Phyllostachys vivax yra kilę iš Kinijos ir tai vienas atspariausių sumedėjusių bambukinių. Subrendę stiebai išauga iki maždaug 10,5-21 metro aukščio ir iki 13 cm diametro stiebų pločio. Šie didbambukiai labai dekoratyvūs ir mėgstami amatininkų įvairiems daiktams ar dekoracijoms gaminti. Jų ūgliai taip pat valgomi.

Pluoštinis didbambukis (Phyllostachys bissetii) iš kitų išsiskiria savo atsparumu ir nereiklumu. Jų tankiai suaugusi lapija ir persipynę stiebai puikiai sulaiko vėją, todėl šie augalai dažnai naudojami užuovėjoms ar triukšmo izoliacijai.

Šiems didbambukiams reikia šviesos ir daug vandens. Geriausia supurenti aplink augalą lysvę, ją užmulčiuoti ir kruopščiai ravėti bei laistyti. Gerai auga saulėje ar daliniame šešėlyje, užuovėjoje nuo šalto ir sausinančio vėjo, ypač tik persodinus. Auga iki 5 m aukščio, tačiau augalus galima genėti.

Nuotraukas galima parsisiųsti čia:

https://we.tl/t-YikkHWK4Sl

Kontaktinis asmuo dėl temos:

Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė

VDU Botanikos sodo

atstovė ryšiams su visuomene

Ž. E. Žilibero g. 4, Kaunas

Tel. 8 688 84008

El. p. zivile.bilotaite-jokubauskiene@vdu.lt

Pranešimą paskelbė: Rimgailė Dikšaitė, Vytauto Didžiojo universitetas

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą