vaikystes skausmai, netektys..

Jaunute… lakstymas per pievute, vainikeliu pinimas, poperiniu leliu piesimas, lelytems siuti rubeliai… prisimenu save, buvo dar keli metukai. Mama kuri ispyldydavo visus mano vaikiskus norus, Tetis vis ragindavo uz blogus poelgius, Sesute matydavau ja visada vyresne uz mane, skriauzdavo mane, o matydama jog rieda pas mane asareles apkabindavo ir sakydavo NEPYK. Visada noredavau jog buciau tokia didele kaip ji. Jauzdama vienutele, verkiau kamputi ir galvojau ,,Mociute ji manes nenuskriaus vaziuoju pas ja, as jau didele galiu jau ir viena vazinet autobusu ir puikiai atsimenu kur vaziuot,, staiga atvere kazkas duris, o gi mama. As pykta kaip sirse, suirzus… kol pasauke mane kartu eiti su ja i parduotuve. Bega laikas, atejo ruduo, lapai krenta, Rugsejo 1 diena. Stai as pirma dienele mokyklos suole. Keistas jausmas, viskas atrode taip nauja, nauji veidai, sasiuvinis, piestukas kylojo noras ismokt skaityt, rasyt ir visiems pasigirt jog moku jau 5 raideles. Viskas taip greit sukesi , augau as, draugai, brendo charakteris, pykciai, meile, dziaugsmas, ir didelis ilgesys mamai ir sesutei. Jauciausi liudna, matau kai ruosiasi tolymai kelionei i uzsieni ieskot laimes. Buvo skaudu.. ypac paskutine dienele su mama ir sesute, atvaziuoja atobusiukas, sukraunami lagaminai. O as apsikabinusi mamytei uz rankos ir verkiu sirdeleje, buvo sunku ir skaudus metas istart su Dievu. Jauciu jog tuojau pratruksiu, galvojau greiciau vaziuokit, nenoriu kad matytumet kaip as kenciu. Tamse ir zvaigzdeta nakti visur buvo tyla, uzsidege autobusiuko sviesos, variklis… as mojuoju siunciu oro bucinukus ir matau kaip viskas juda, vis tolsta ir tolsta uzpakalines raudonos autobusiuko sviesos. Bega asaros… jutau ko netekau, norejau klykti staugti… jauciausi vienisa…aplink tyla,salta, niuru,tamsu..nebejutau silumos, nebejutau nieko tik dideli skausma mano mazoje sirdeleje. Is ryto prabudus, tylejau, nenorejau nei valgyti nei nieko daryti norejau but viena…mociute ji suprato jog man gan skaudus metas. Per salta ziemos puguota ryta zingsnevau i mokyklele. Nemiela buvo kalbetis nei su niekuom, nemiela buvo mokslas. Prasidejo… pykciai su draugais, jie nieko nezinojo…tik geriause mano drauge. Saipesi is mano pykciu, vienintele kas mane guode ji, geriause drauge.jai pratrukus kantrybei ji visiems papasakojo, viska kas atsitiko. Uzjautimai mane zude, nenustodavau verkt, nekreipdavau demesi i mokytojus ir mano pazymiu pablogejimus. Viskas ejo vis blogyn ir blogyn. Praejus metams kaip visada laugdavau sestadieno vakaro, mamos skanbucio. Kaip visada pirmas klausymas,,Mamit kaip jums ten sekas?,, pasakodavo savo planus kurie mane gan dziugindavo. ,,Dukryte neliudek as jau Lietuvoje netoli taves atvaziuoju taves pasiimti,, Keistas jausmas perejo per mano sirdute, nesupratau kas vyksta. Cia salia mano mamyte, apkrove mane visokiausiom dovanom. Ir vel jutau skausma, MOKYKLA, klases Draugai… O Divuleliau… zinojau jog esu paskutine dienele mokykloje, savo suole, su draugais, mokytojais. Ir vel verkiu… zinojau tik tiek kad nezinau kada as vel juos pamatysiu… Paskutine minutele apvaiksiojau visus mokyklos kampelius, jutau jog ji buvo mano parama del viso mano suteikto skausmo. . . Aciu jai