Ir vel tas jausmas,
mirties uzvaldo mane.
Sirdy veria skausmo banga,
kuri niekad neatslugs,
neprazudzius manes.
As begu nuo to,
kuris vejas mane.
As skestu tamsoj,
neberades vilties,
neberades sviesos
ir galop suklumpu.
Atkeliauja vaizdai,
man primine tave,
jie dingsta ruke
pamoje ranka.
Nerandu iseities
kaip sugryzti atgal
nematau ateities.
As zaloju svajas,
As zaloju save,
kraujos liejas
apsupdamas mane.
Tos akys sustojo laike,
kur nebera manes.
Saltis glosto pecius.
Ir sukausto kelius.
As nykstu vienumoj
Kaip – meile tava.
Stai nebera manes,
kaip – bebera prasmes.
