COVID-19 viruso sukeltos krizės metu viena dažniausiai iškildavusių temų – nuotolinis mokymasis. Viešoje erdvėje dalytasi patirtimi, iššūkiais ir patarimais, skirtais mokytojams, dirbantiems šioje netradicinėje mokymosi erdvėje, tačiau daug rečiau buvo keliamas klausimas apie pačius mokinius ir jų poreikius bei sunkumus. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, reaguodami į naujus mūsų visuomenei kylančius iššūkius, subūrė tarpdisciplininę mokslininkų komandą ir pradėjo įgyvendinti projektą „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“.
„Projekto stiprybė yra tai, kad žiūrima iš įvairių disciplinų: iš medicinos ir klinikinės psichologijos – į vaiko fizinę ir psichikos sveikatą, iš raidos psichologijos – į skirtingo amžiaus vaikų poreikius, iš edukacinės psichologijos bei edukologijos – į vaiko mokymosi sėkmę plačiąja prasme, iš socialinių mokslų perspektyvos, socialinio darbo žvelgiama į vaiko socialinę aplinką, pagaliau net iš kriminologijos – į elektroninėje erdvėje patiriamas patyčias ir apskritai saugumą internete“, – pabrėžia projekto vadovė Psichologijos instituto profesorė dr. Roma Jusienė.
Išskirtiniame projekte dalyvaujantys VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto, Sociologijos ir socialinio darbo instituto, Ugdymo mokslų instituto bei Medicinos fakulteto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pandemijos metu dažniausiai buvo akcentuojamas techninis aprūpinimas – ar mokymosi dalyviai turi tinkamas priemones, ar geba jomis naudotis, neatsižvelgiant į tai, kad mokymuisi persikeliant į virtualią erdvę keičiasi ir pats mokymosi turinys bei metodai.
Mokslininkai analizuos vaiko perspektyvą
Kaip teigia prof. R. Jusienė, ši priverstinio ar privalomo nuotolinio ugdymo situacija yra išskirtinė galimybė pasižiūrėti į situaciją vaiko akimis. Kadangi neišvengiamai liečiama visa artimiausia vaiko aplinka, taikomas ekosisteminis požiūris ir į vaiko raidą žvelgiama plačiąja prasme. Dėmesys kreipiamas į tai, kaip prie to prisideda įvairios sistemos – šeima, socialinė ir kultūrinė sistema bei kitos. Be to, pasak prof. R. Jusienės, svarbu atsižvelgti ir į bendradarbiavimą tarp šių sistemų – vadinamąją mezosistemą.
„Projektu bandome į situaciją pažvelgti ir iš vaiko perspektyvos, ir iš jį supančios aplinkos požiūrio taško. Tirsime, kaip tai atsiliepė tėvams bei mokytojams, o per juos – vaikams. Tai gana ambicingas uždavinys, bet, manau, įgyvendinamas. Be to, norisi pagal galimybes atsirinkti, kas ir kiek šiomis naujomis aplinkybėmis gali kelti grėsmes, o kas teikia galimybes“, – sako prof. R. Jusienė.
Dar vienas svarbus aspektas šiame projekte – laikas, kurį vaikai leidžia prie ekranų: „Mes pamirštame, kad vaiko pasodinimas prie ekrano turi ir neigiamą poveikį, atsiliepia jo sveikatai. Mokyklos labai nori rekomendacijų, kiek laiko vaikas turi leisti prie ekranų, atsižvelgiant į jo amžių. Tai dar vienas klausimas, į kurį bandysime atsakyti.“
Pasikeitusi situacija sukėlė naujų iššūkių
Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuotolinio mokymosi analizės nėra naujiena, COVID-19 situacija išskirtinė tuo, kad nuotolinis mokymasis buvo ne pasirinktas sąmoningai, o priverstinis ir tam nebuvo iki galo pasiruošta.
„Visos grupės be išimties – ir tėvai, ir vaikai, ir mokytojai – patyrė didžiulį stresą. Visi jautė, kad turi įveikti labai netikėtai iškilusią sudėtingą problemą, ir tai visus mobilizavo, nors darbų apimtys visoms grupėms labai išaugo, trūko informacijos“, – pasakoja viena iš projekto vykdytojų Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Vaiva Grabauskienė.
Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Vaiva Schoroškienė sako, kad nustebino pirmuose pokalbiuose su mokymo proceso dalyviais išryškėjęs pozityvumas ir geranoriškumas: „Tėvai, mokytojai, dažnai net vaikai kalbėjo apie tai, kad jie suprato situacijos sudėtingumą ir todėl stengėsi kylančius sunkumus įveikti pirmiausia savo jėgomis. Pokalbiuose su mokytojais ir tėvais matyti pirmosios sėkmę atnešusios strategijos.“
Anot dr. V. Schoroškienės, svarbiausias aspektas buvo pakankamas komunikavimas. Jei mokytojas komunikavimui su tėvais ir vaikais skyrė daug dėmesio, tada ir tėvai, ir vaikai jautėsi gerai. Antras svarbus dalykas – geranoriškumas, nes, pasak mokslininkės, ne griežti terminai ar dalykiniai rezultatai yra svarbiausia, kai bendruomenė atsiduria krizinėje situacijoje: „Visiems labai reikėjo emocinio palaikymo. Tyrimo dalyviai minėjo, kad būdami sudėtingoje situacijoje stengėsi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.“
Trečiasis svarbus aspektas – pasitikėjimas. Anot mokslininkų, jei tėvai, mokytojai ir vaikai jautė ir demonstravo pasitikėjimą vieni kitais, įveikti sunkumus buvo lengviau. Tėvai pastebėjo išaugusį savo vaikų savarankiškumą, todėl didėjo jų pasitikėjimas savo vaiku ir mokytoju.
Psichologė prof. R. Jusienė pažymi, kad akcentuojant technines galimybes mokytis nuotoliniu būdu per mažai dėmesio kreipiama į ugdymo turinį ir vaiko poreikius: „Suaugusieji jau turi mokėti patys pasirūpinti savimi ir savo poreikiais. Vaikai yra dar tik augantys, priklausomi nuo suaugusiųjų, nebūtinai suprantantys savo poreikius ir galintys juos patenkinti. Tad svarbu juos atliepti. Mes galime parinkti puikiausią nuotolinio mokymo priemonę, tačiau kieno akimis puikiausią, kieno poreikius geriausiai atliepiančią?“
Skirtingos mokymosi galimybės
Pasak psichologės prof. R. Jusienės, patys vaikai irgi yra skirtingi: „Neturime pamiršti ir vaikų su labai individualiais ar specialiais ugdymo poreikiais: nuo vaikų, turinčių labai rimtų mokymosi sunkumų, iki labai gabių arba turinčių emocinių ar elgesio problemų. Remdamiesi savo tyrimu, norime teikti rekomendacijas, kokiems vaikams koks mokymasis tiktų.“
Projekto metu tyrėjai siekia išsiaiškinti ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymo kokybę: „Kokia jų savijauta, kaip organizuoti jiems pagalbą dirbant nuotoliniu būdu? Tyrimu bandome išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais susidūrė šie vaikai, ar jiems buvo pritaikytas ugdymas“, – pasakoja viena iš projekto vykdytojų, Sociologijos ir socialinio darbo instituto asistentė dr. Ieva Adomaitytė Subačienė.
Mokslininkė pabrėžia, kad iškyla ir kita aktuali problema – socialinių ir ekonominių iššūkių patiriančių šeimų situacija: „Jau dabar žinome, kad dalis vaikų iškrito iš ugdymo ir tai galėjo nulemti labai įvairios priežastys – tiek tėvų pagalbos, socialinių įgūdžių stoka, tiek elementarių buitinių sąlygų mokytis trūkumas. Statistika rodo, kad karantino metu padaugėjo smurto atvejų, buvo uždaryti vaikų dienos centrai. Mums svarbu suprasti, kokią įtaką visa tai turėjo vaiko gerovei.“
Edukologė V. Schoroškienė taip pat pažymi, kad jau iš pačių pirmųjų apklausų išryškėjo labai didelis atotrūkis: „Jeigu šeimoje vienas vaikas, tai tėvai pajėgūs prisitaikyti, padėti jam, net jei kyla sunkumų. Bet jei šeimoje yra keli vaikai, ypač jei yra keli pradinukai, tada iššūkių kyla labai daug. Sudėtinga situacija susiklostė ir socialinės rizikos šeimose bei šeimose, kuriose auga vaikai su specialiaisiais poreikiais. Tokiais atvejais jau reikėjo rimtų sprendimų ir rimtesnės pagalbos šeimai.“
Pastebėtas sistemos trūkumas
Tyrėjai pastebėjo, kad visos grupės – tiek vaikai, tiek tėvai, tiek mokytojai – pasigedo aiškios sistemos.
Edukologė V. Grabauskienė pasakoja, kad kai kurie aštuntokai minėjo, jog jiems buvo daug mažiau pamokų nei penktokams, dažnai trūko mokytojų atsiliepimų apie atliktas užduotis, dėl to jie jautėsi apleisti ir pamiršti.
„Mokiniams buvo nelengva susiorientuoti technologijų gausoje, nes mokytojai technologijų naudojimo tarpusavyje nederino. Panašias problemas minėjo ir tėvai. Ypač buvo sudėtinga šeimoms su keliais vaikais, kurie mokėsi skirtingose klasėse ar net skirtingose mokyklose, karantino laikotarpiu lankė būrelius. Mokytojams taip pat buvo sunku susiorientuoti technologijų ir išteklių gausoje, trūko informacijos apie pasikeitusį mokymo procesą (pvz., mokinių vertinimą). Dažnas minėjo, kad teko ieškoti kolegų pagalbos“, – pasakoja tyrėja.
Pasak mokslininkų, nors dar nėra aišku, kaip toliau bus organizuojamas mokymosi procesas, jau dabar reikia ruoštis derinti įprasto ir nuotolinio mokymosi patirtį, kad mokymasis bet kuriuo būdu būtų visavertis.
Pranešimą paskelbė: Liudmila Januškevičienė, Vilniaus universitetas
