Prieš keletą metų sėkmingai karjeros laiptais žengusi bei dideliam kolektyvui vadovavusi Kauno ligoninės direktorė medicinai prof. dr. Diana Žaliaduonytė nusprendė dalį savo laiko skirti visuomenės sveikatos vadybos studijoms Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).
Sprendimą studijuoti magistrą LSMU Medicinos fakulteto Kardiologijos klinikos profesorė, žinoma gydytoja kardiologė sako priėmusi dėl to, kad tiki, jog mokymasis – visapusiško asmenybės augimo pagrindas.
Esate gydytoja, baigėte ne tik rezidentūrą, bet ir doktorantūrą, dabar užimate aukštas LSMU Kauno ligoninės direktorės medicinai pareigas, tad padarėte išties sėkmingą karjerą. Kas paskatino toliau mokytis?
Medicinos studijos neruošia būti vadovais, nors kartais darbinės situacijos verčia būti jų sprendimo lyderiais. Tai irgi ugdo vadovavimo įgūdžius. Vis dėlto lyderystės kompetencijų medikai dažniausiai įgyja mokydamiesi individualiai – iš knygų, kursų ar gyvenimiškų situacijų. Man pačiai atrodė, kodėl gi neišnaudojus to, kas yra ganėtinai lengvai prieinama. Visuomenės sveikatos vadyba – profesionalių dėstytojų paruošta studijų programa, vienoje vietoje galima gauti susistemintą teorinę informaciją bei užpildyti spragas.
Ką suteikė šios studijos?
Magistrantūros studijos praplėtė akiratį finansų, sveikatos ekonomikos, vadybos, sveikatos teisės, kokybės sistemos, rinkodaros, išteklių valdymo ir kitose srityse. Supratau, kas yra ligoninės balansas – medicinos studijose tokios informacijos negauni. Be to, ši patirtis man leido pabūti visai kitokiame rate – prisiminti, ką reiškia būti studento suole, pamatyti, koks tas suolas, praėjus 20-čiai metų nuo to laiko, kai studijavau mediciną. Prisiminiau, ką reiškia daryti bendrus projektus ir darbus su savo suolo draugėmis, vėl pajaučiau, kas yra komandinis darbas. Sutikau daug jaunų šaunių merginų, kurios yra puikios savo srities specialistės ir taip pat dar gilina žinias. Ligoninių vadovų šiose studijose nebuvo.
Nepaisant visų mokslų, ir dabar ne visos situacijos yra lengvos ir greitai išsprendžiamos. Tam reikia daugybės dalykų, kurių neišmoksi – intuicijos, empatijos, žmogiško supratimo, praktiškumo, numatymo į priekį. Svarbiausia – išgirsti, išklausyti, neslopinti žmonių saviraiškos, paskatinti juos veikti. Vienam neįmanoma pasiekti organizacijos tikslų – tam reikalinga komanda.
Dirbate atsakingą gydytojos darbą, taip pat vadovaujate dideliam kolektyvui. Kaip suspėjote derinti studijas su darbu?
Gydytojo darbas išmoko dirbti daug ir greitai, bet kartu ir atsakingai, nes reikia greitai priimti sprendimus. Daug metų dirbau gydytoja ir dėstytoja, mokslininke, vėliau atsirado vadovo pareigos, žinoma, apriboję pirmųjų darbų apimtis. Daug kas su metais įgyjama, vėliau reikia daugiau organizuoti ir kontroliuoti jaunimo – savo mokinių darbą. Didžiuojuosi savo doktorantėmis, kurios yra labai savarankiškos, didžiuojuosi protingais studentais ir rezidentais, su kuriais man teko vystyti mokslinę veiklą, kolegomis, kurie buvo šalia, ir perimdavo studentus, kai kažkur kažkas „degdavo“.
Studijos buvo naujas iššūkis, bet džiaugiuosi, kad ėjau šiuo keliu. Lanksčių studijų formos galimybė leido jas įveikti sėkmingai. 3 metus mokiausi ištęstinėse studijose su maždaug savaitės trukmės sesijomis, kurios kartodavosi kas pusantro mėnesio. Tai man leisdavo derinti darbą su mokslais. Studijų metu darbe tekdavo imti mokymosi atostogas, tuomet savaitę išskirtinai skirdavau tik mokslams – namų darbams, užduotims, projektams, savarankiškam skaitymui, baigiamojo magistro darbo rašymui ir kitoms veikloms. Aišku, darbo klausimai irgi nedingdavo – kai kuriuos dalykus reikėdavo išspręsti kartu su mokslais.
Pati esate profesorė, dėstytoja, didelės institucijos vadovė – ar nebuvo keista vėl sugrįžti į studento suolą? Galbūt po šios patirties mokydama studentus pati kažką darysite kitaip?
Prisipažinsiu, tikrai buvo neįprasta. Ir jaudulio kiek buvo, galvojau, kaip čia bus? Stojamieji vyko 2020 metų pavasarį, kai dar nesitikėjome, kad COVID taip pakeis kasdieninį įprastą darbą. Tačiau nuo rudens antrosios sesijos visos studijos tapo nuotolinės. Tai tęsėsi beveik 2 metus ir tik paskutiniais metais studijos vyko įprastai – mokymosi klasėse. Mes save vadinome „kovidine“ karta. Galiu pasakyti, kad nuotolinės studijos nėra nei lengviausias, nei geriausias variantas. Dėstytojai labai stengėsi, bet kas už ekrano – daug ir lieka už ekrano. Būdama studente supratau, koks skirtumas tarp nuotolinių ir kontaktinių studijų. Kontaktinės studijos tikrai yra daug pilnesnės. Todėl labai linkiu tiek savo, tiek kitiems LSMU studentams norėti kuo daugiau kontaktinių studijų, linkiu perimti kiek įmanoma daugiau žinių ir patirčių iš dėstytojų bei aplinkos, kuri juos supa.
Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt vėl stosite kažko mokytis?
Taip, tikrai mokysiuosi, tačiau manau, kad tai jau nebus nei magistro, nei doktorantūros studijos. Gal kažkas paprastesnio ir žemiškesnio. Kartais pajuokauju, kad būtų įdomu mokytis italų kalbos, osteopatijos ar dailės. Planų ateičiai turiu, labai norėčiau visapusiškai išbandyti praktikoje tai, ką išmokau iš knygų, iš vadybos studijų, taip pat iš profesiniame kelyje sutiktų vadovų, kurių pamokos yra esminės, bei asmeninio gyvenimo mokyklos.
Pranešimą paskelbė: Rasa Masiokaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
