Gamta ir gyvūnai

Urbanizuotos teritorijos paukščiams žiemą – spąstai ar saugus prieglobstis?

Gausiai pasnigus, aptraukus storam ledui ar stipriau atšalus miestiečių žvilgsniai krypsta į miestuose žiemojančius paukščius. Kuo paukščiams patrauklios urbanizuotos teritorijos, kokie paukščiai mieste žiemą randa prieglobstį, ar jiems reikia mūsų pagalbos, ar juos nudžiugintų gausaus šventinio stalo likučiai, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto (MEF) Miško mokslų katedros doktorantė Loreta Bisikirskienė.

Atėjus nžiemai paukščiai renkasi šiltesnį miestų mikroklimatą 

L. Bisikirskienė pastebi, kad Urbanizuotos miesto ekosistemos skiriasi nuo natūralių ekosistemų – miestų teritorijoms būdingas aukštas žmogaus sukeltas trikdymo lygmuo, oro tarša, šviesos tarša, juose išlikę tik nedideli natūralių buveinių plotai, tačiau vėstant orams paukščiams šie nepatogumai nublanksta prieš šiltesnį miestų mikroklimatą ir galimybes lengviau rasti maisto.

„Žiemoti miestuose paukščius vilioja papildomi maisto šaltiniai, mikroklimatas – žiemą mieste temperatūra yra 2–3 C° aukštesnė, dirbtinis apšvietimas, leidžiantis pratęsti maisto paieškas ir patį maitinimąsi, mažesnis plėšrūnų skaičius. Papildomi maisto šaltiniai urbanizuotose teritorijose miestuose, gyvenvietėse – lesinimas lesyklėlėse ir ant žemės, netvarkingi buitinių atliekų konteineriai, ornitochoriniai želdiniai“, – pasakoja doktorantė.

Pasak L. Bisikirskienės, paukščiai veisimosi laikotarpiu telkiasi natūralaus pobūdžio buveinėse – miškuose, parkuose, o žiemą priešingai – arčiau žmonių, urbanizuotose teritorijose – miestuose, gyvenvietėse. Tai lemia skirtingi perinčių ir žiemojančių paukščių poreikiai. Šaltuoju metų laiku paukščiams svarbiausiu tikslu tampa maisto paieškos, saugi užuovėja ir  nakvynės vieta.

Žiemoti lieka mintantys grūdais, sėklomis ir visalesiai

Paukščių elgseną stebinti doktorantė pasakoja, kad Lietuvoje veisimosi laikotarpiu, didžiausia procentinė dalis paukščių minta bestuburiais. „Suaugusių paukščių ir jų jauniklių racione vyrauja vabzdžiai, vikšrai, amarai, žiogai, voragyviai, sliekai. Dauguma šalyje perinčių ir vabzdžiais mintančių paukščių yra artimieji arba tolimieji migrantai, žiemojantys Vakarų, Pietų Europoje, Afrikoje, kur randa pakankamai maisto. Tuo tarpu dauguma Lietuvoje žiemojančių paukščių yra grūdlesiai, sėklalesiai ir visalesiai (varninių šeimos paukščiai)“, – apie įprastą paukščių mitybą pasakoja L. Bisikirskienė. Liekantys žiemoti paukščiai prisitaikę prie gamtos pokyčių, todėl doktorantė atkreipia dėmesį, kad vos atvėsus orams nereikia skubėti papildomai jų lesinti – kol vyrauja teigiama temperatūra ir žemė neįšalusi, paukščiai lengvai patys susiranda jiems tinkamo maisto.

„Maždaug nuo lapkričio vidurio, kai prasideda žolinius augalus, žemę sukaustančios šalnos, galime pradėti galvoti apie pagalbą paukščiams, tačiau jos reikia tikrai ne visiems, vienas iš pavyzdžių – įprastas mūsų miškų paukštis – paprastasis nykštukas (Regulus regulus). Tai pats mažiausias Europos paukštis, sveriantis vos 4– 8 gramus, sėkmingai peržiemojantis natūralioje aplinkoje be žmogaus pagalbos. Paukščiai evoliuciškai prisitaikę žiemoti šalies klimato sąlygomis. Nors atšiauriomis žiemomis esant ekstremaliai minusinei temperatūrai, storai sniego dangai susirasti maisto tampa sudėtinga, daug sėslių, ypač smulkiųjų, paukščių žūsta, tačiau veisimosi metu gausiomis dėtimis, keliomis vadomis populiacijos atsistato ir stabilizuojasi“, –  pastebėjimais dalijasi VDU ŽŪA MEF Miško mokslų katedros doktorantė.

Paukščių lesinimas rudenėjant – įsipareigojimas iki pavasario

Žmonės pradeda lesinti paukščius vos tik atvėsus orams, kartais tai tampa šeimų tradicija. Nors mums tai teikia teigiamas emocijas, bet paukščiams šios žmonių pramogos gali kainuoti gyvybę. Rudenį siaurėjantis racionas, vėstantis oras paukščiams turėtų tapti ženklais, kad laikas migruoti į šiltesnio klimato regionus. Pripratę prie pagalbos, sparnuočiai dažnai pasirenka nemigruoti ir tampa visiškai priklausomi nuo žmonių.

„Paukščiai gana greitai pripranta, prisiriša prie maitinimo vietos, tikisi nuolat rasti maisto, laikosi toje vietoje, delsia. Pripratę prie žmonių paliekamo lesalo nemigruoja –  laiku neišskrenda ieškoti maisto kitur, kur jo rastų savarankiškai. Jei prisipratinus sparnuotį nustojama maitinti keliose artimiausiose lesyklose, paukštis sugaišta laiko ieškodamas maisto, laiku negauna skrydžiui ir termoreguliacijos procesui reikalingų kalorijų, silpsta ir gali žūti. Labai svarbu pradėjus lesinti rudenį, tai daryti iki pavasario. Prisipratinus, negalima paukščių palikti be maisto, ypatingai svarbu užtikrinti, kad lesyklose būtų maisto ne tik, kai malonu stebėti paukščius, bet ir kai patiems nesinori išeiti į lauką – gausiai prisnigus ar paspaudus šaltukui“, – apie atsakomybę kalba L. Bisikirskienė.

Geriausia pagalba ornitochoriniai medžiai ir krūmai

Norintiems žiemą gėrėtis į lesyklą užsukančiais paukščiais ir galintiems užtikrinti reguliarų maitinimą, verta pasidomėti paukščiams tinkamu lesalu. „Šaltuoju metų laiku vertingiausias kuo įvairesnis, riebus, kaloringas, energijos suteikiantis maistas. Tai gali būti saulėgrąžos, riešutai, lašiniai. Įberkite linų sėmenų, avižų, sorų, kanapių sėklų, aguonų, kitų sėklų. Netinka sūdyti, kepinti, supeliję produktai, taip pat ir juoda ruginė duona. Tarpušvenčiu gali kilti pagunda dalintis šventinio stalo likučiais, bet tai paukščiams tikrai nebūtų naudinga“, – apie sveikiausią maistą paukščiams pasakoja paukščių mitybą analizuojanti doktorantė.

Norintiems žiemą džiaugtis paukščių draugija, netoliese patariama sodinti išalkusius sparnuočius viliojančius medžius. „Naujakurius savo sklypuose bei miesto želdynuose skatinčiau sodinti ornitochorinius – vietinius medžius, krūmus, kurių vaisiais maitinasi paukščiai. Pavyzdžiui, paprastąjį šermukšnį, putiną, gudobelę, kadagį, paukščiai mielai lesa nenuskintus obuolius. Rudenį uogas sunokinę augalai atrodo labai dekoratyviai, o atvėsus orams jie privilioja sparnuočius. Prilesę vaisių paukščiai platina šių augalų sėklas ir prisideda prie sau palankesnės aplinkos kūrimosi“, – įžvalgomis dalijasi L. Bisikirskienė.

Žiemoja vietiniai ir iš šiaurės atskridę sparnuočiai

Mokslininkė atskleidžia, kad Lietuvoje galime stebėti žiemoti liekančius veisimosi sezoną baigusius bei iš šiaurinių kraštų atskrendančius žiemoti į mūsų šalį paukščius – neiškrendančios ir žiemoti liekančios paukščių rūšys vadinamos sėsliomis arba vietinėmis, tačiau dalis vietinių paukščių gali nedideliais atstumais perskristi, paklajoti. 

„Anksčiau būdavo paprasta skirstyti paukščius į kategorijas, bet šiltėjant klimatui jau pastebimos ir registruojamos paukščių rūšys, kurios iki šiol laikytos migrantėmis,  pavyzdžiui, paprastasis varnėnas, karietaitė, liepsnelė, paprastasis kikilis ir kiti. Taip pat šaltuoju metų laiku pas mus atskrenda žiemoti šiaurinių populiacijų paukščiai svirbeliai, šiauriniai kikiliai, vandeniniai strazdai, sniegstartės, paprastieji čimčiakai,  tūbuotieji suopiai“, – pasakoja paukščių elgseną stebinti doktorantė.

Kauno mieste viena svarbiausių paukščių žiemaviečių šalies žemyninėje dalyje

Kalbėdama apie šalyje žiemą liekančius paukščius, būsimoji mokslininkė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje žiemoja ne tik sausumos paukščiai – Kaunas turi unikalią vertybę – miesto upėse telkiasi didžiulė žiemojančių vandens paukščių rūšinė įvairovė ir gausa.

„Nemunas Kauno miesto teritorijoje tapo viena svarbiausių žiemaviečių šalies kontinentinėje dalyje. Kauno miesto savivaldybė įsteigė žiemojančių vandens paukščių apsaugai skirtą ornitologinį draustinį. Žiemomis neužšąlanti, plati ir sekli upės vaga su salomis suteikia saugią poilsio ir mitybos buveinę. Kauno žiemojančių paukščių sąrašą galime papildyti žiemojančių vandens bei su vandens aplinka susijusiomis žiemojančiomis paukščių rūšimis, galima paminėti pilkąjį garnį, jūrinį erelį, tulžį“, – apie liekančias žiemoti paukščių rūšis pasakoja L. Bisikirskienė.

Anot VDU ŽŪA MEF Miško mokslų katedros doktorantės, šalčiausiais žiemos laikotarpiais gausios žiemojančių vandens paukščių sankaupos susitelkia prie pat hidroelektrinės užtvankos, vos vieno kilometro atstumu. „Nuostabus jausmas, šalčiausiomis sausio mėnesio dienomis ten klausytis žiemojančių gulbių giesmininkų trimitavimo, skrendančių klykuolių sparnų švilpesio, didančių kreksėjimo. Galime stebėti šiaurinių platumų žiemojančius vandens paukščius: mažuosius dančiasnapius, eurazines cyples, pavienę ledinę antį, žiląsias antis“, – pasakoja L. Bisikirskienė ir atkreipia dėmesį, kad nors Kaune žiemoja daug paukščių rūšių, bet šalyje gausiausios žiemojančių vandens paukščių sankaupos ir didžiausia jų rūšinė įvairovė telkiasi Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose.

Miestuose paukščiai renkasi teritorijas su brandžiais medžiais

Anot doktorantės, Kauno mieste vykdytos žiemojančių paukščių apskaitos atskleidė, kad didžiausia žiemojančių paukščių rūšinė įvairovė telkiasi mažaaukštėse gyvenamųjų pastatų teritorijose su brandžiais medžiais – Žaliakalnyje, Panemunėje, Lampėdžiuose bei daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų teritorijose – Šilainiuose, Dainavoje, Eiguliuose. Didžiausia gausa nustatyta taip pat daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijose bei miesto parkuose – Kalniečių, Santakos, Nemuno salos.

„Žiemą daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos patrauklios mitybos sąlygomis. Atliekų konteineriai privilioja varninių ir kirinių šeimos paukščius. Daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijose nustatytas didžiausias lesyklų skaičius ir papildomas paukščių lesinimas ant žemės. Mišrūs varninių paukščių būriai maitinasi daugiametės žolinės augalijos plotuose, stadionuose, kur sniegas nutirpsta greičiau bei tarp daugiabučių pastatų suformuotose želdiniuose, kuriuose gausu ornitochorinių medžių ir krūmų – paprastieji šermukšniai, įvairių rūšių gudobelės, dygliuotieji šaltalankiai privilioja pulkus smilginių strazdų, svirbelių, juodagalvių sniegenų“, – pasakoja doktorantė.

Ornitofaunistiniai tyrimai teikia duomenų apie miestų tvarumą

Atlikti tyrimai atskleidė, kad mažiausia žiemojančių paukščių rūšinė įvairovė ir gausa telkiasi miesto miško parkuose – Kleboniškio, Panemunės, Romainių. „Maisto šaltinių stygius šio tipo buveinėse skatina šalyje žiemojančias paukščių rūšis maisto ieškoti urbanizuotose teritorijose. Įdomu ir tai, kad šaltuoju metu miesto teritorijoje stebimos miško paukščių rūšys. Apskaitų metu Šilainiuose daugiaaukščių kvartale stebėti alksninukų pulkeliai besimaitinantys tujų sėklomis, didysis margasis genys ir vidutinis margasis genys nevengia maisto ieškoti miesto želdiniuose bei lesyklose. Naujų statybų, individualių pastatų kvartale Vytėnuose pušų želdiniuse stebėtas eglinis kryžiasnapis“, – apie netikėtus paukščių stebėjimų duomenis pasakoja doktorantė.

Anot L. Bisikirskienės, ornitofaunistiniai tyrimai miestuose teikia duomenų apie miesto, kaip ekosistemos tvarumą, paliečia svarbias urbanizuotų teritorijų problemas – sparčią urbanizacijos plėtrą į gamtines buveines, urbanizacijos įtaką biologinei įvairovei. „Žiemojančių paukščių apskaitos, paukščių bendrijų struktūros, rūšinės sudėties bei gausos rodikliai gali padėti įvertinti aplinkos natūralumą, kokybę bei jos pokyčius, prisidėti prie žmogui ir paukščiams palankesnės aplinkos kūrimo“, – reziumuoja VDU ŽŪA MEF Miško mokslų katedros doktorantė.

Pranešimą paskelbė: Ieva Šernienė, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą