Tarptautinė tipografikos bienalė „Keliaujančios raidės“, savo kelionę pradėjusi prieš dešimtį metų, šiemet vėl buria dizainerius bei dailininkus iš Kinijos, Mongolijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų ir Lietuvos, kviesdama dalyvauti 2019-ųjų metų parodoje Vilniaus dailės akademijos (VDA) ekspozicijų salėse „Titanikas“.
Raidės, raštas, tipografika, amžių bėgyje patyrę daugybę transformacijų, bet niekada nepakeitę savo funkcijos, visada buvo ir yra universalūs informacijos nešėjai. Be rašto nei istorija, nei civilizacija nebūtų įmanomos tokia forma, kokią mes žinome.
Visose ankstyvosiose civilizacijose raštininkai, fiksuodavę įvairius ekonominius bei politinius įvykius, buvo, ko gero, pirmieji istorikai. Raštas neretai naudotas ir kaip propagandos įrankis. Jau 1285 metais pr. Kr., po Kadešo mūšio, įvykusio tarp Egipto faraono Ramzio II ir hetitų imperatoriaus, abiejų kariaujančių pusių rašytiniuose šaltiniuose mūšio baigtis buvo aprašyta skirtingai – abi pusės įvardytos kaip laimėtojos. Pirmieji žinomi Kinijos rašytiniai šaltiniai, vadinamieji pranašavimo arba „Orakulo kaulai“, datuojami 1200 metų pr. Kristų, padėjo perteikti dievų atsakymus į žmonių užduodamus klausimus apie derliaus gausumą, mūšio lemtį, kasdienius rūpesčius ir pan.
Tad neatsižvelgiant į tai, ar komunikacija raštu buvo skirta bendrauti su savo amžininkais, ar perteikti žinias ateities kartoms, ar fiksuoti dievų atsakymus į svarbius klausimus, ar įamžinti karo didvyrių vardus, mes sugebėjome rasti būdus perskaityti beveik prieš 5 tūkstančius metų parašytus tekstus… Viskas kinta. Iškyla ir žlunga imperijos, suklesti ir sunyksta civilizacijos, bet raštas, jo fenomenalus bruožas „išnykti” ir būti „atkurtam” net po tūkstančių metų gali būti suprastas tik tam tikrais asmens pojūčiais bei protu. Imanuelis Kantas šį fenomeną pavadino reiškiniu, galinčiu įvykti panaudojus žmonių patirtį ir žinias.
2019 metų parodos koncepcija – UROBORAS*, amžino atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Grafinių simbolių, raidžių, rašto kaitą bei tipografikos raidą autoriai perteikė, interpretavo šiuolaikinėmis tipografinėmis ar tipografikai giminingomis priemonėmis tradicinėse ar naujosiose medijose, o konteksto analizei pasitelkė ciklinių civilizacijų teoriją, aprašytą vokiečių mokslininko Oskaro Spenglerio. Savo veikale apie ciklines civilizacijas filosofas teigė, jog civilizacijos gyvuoja cikliškai – jos gimsta, bręsta ir užgęsta. Kiekvienam gyvavimo etapui būdingi tam tikri „dvasios”, meno ir politikos bruožai. Svarbu pabrėžti, kad Spengleris kultūrą ir civilizaciją traktavo kaip du skirtingus reiškinius ar fazes. Pirmoji apibūdina ankstyvąjį, gyvybingąjį civilizacijos etapą, kada dar stiprus intuityvumas, simboliškumas ir dominuoja „dvasia“. Antroji apibrėžia kūrybiškai išsisėmusį, standartizuotą, technokratišką visuomenės darinį, kurį Spengleris sieja su žlugimo pradžia. Jo aprašyti civilizacijų raidos etapai pristatomi tokia schema – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema.
O kaip kito ir prisitaikė prie šių pokyčių raštas? Kokie yra jo formos pokyčiai, niekada nepraradę pagrindinės informacijos kaupimo ir perdavimo funkcijos? Kur slypi ir kaip reiškiasi rašto fenomenalumas?
* Iš Simbolių žodyno: Uroboras – gyvatė, kandanti sau į uodegą; begalybės, amžino grįžimo simbolis.
Parodos atidarymas vyks gruodžio 12 d. 17 val. VDA parodų salių „Titanikas“ II a., Maironio g. 3, Vilnius.
Paroda veiks iki 2020 m. sausio 18 d.
Parodos kuratorė prof. Aušra Lisauskienė
Pranešimą paskelbė: Andrius Nenėnas, VšĮ Vilniaus dailės akademija
