Jeigu jūsų šuo nerimauja kiekvieną kartą, kai užveriate duris, inkščia ar loja išgirdęs, kaip paimate raktus, labai tikėtina, kad jis išgyvena atsiskyrimo nerimą. Tai reiškinys, kai šuo bijo būti vienas namuose, ir tai neturi nieko bendro su „išdykavimu” ar „kerštu“. Tai – gilus emocinis nesaugumo jausmas, kylantis iš nežinios, kas nutiks, kai šeimininko nelieka. Laimei, ši būsena yra ne tik suprantama, bet ir galima padėti ją įveikti.
Šunys, kaip ir žmonės, prisiriša. Jie susikuria savo saugumo burbulą, kurio centre – jūs. Kai tas centras išnyksta, viskas tampa nebeaišku. Kai šuo nerimauja likdamas vienas, jis dažnai elgiasi impulsyviai – graužia baldus, drasko duris, loja, net tuštinasi ten, kur to niekada nedarytų esant jums šalia. Tai nėra neklusnumas, tai – stresas. Toks elgesys rodo, kad šuniui trūksta gebėjimo likti vienam ramiai, be emocinės sumaišties.
Atsiskyrimo nerimas gali pasireikšti netikėtai – dažnai po pokyčių namuose. Gal šuo buvo ilgesnį laiką su jumis namuose ir staiga vėl pradėjote dirbti biure. Gal pasikeitė rutina, ar šeimos struktūra. Netgi grįžimas iš atostogų, kai buvote kartu 24 valandas per parą, gali sukelti šuniui sunkumų vėl susitaikyti su vienatve. Tokiais atvejais atsiskyrimo nerimo požymiai šunims gali tapti dar intensyvesni, nes šuo neturi įrankių, kaip susidoroti su staigiais pokyčiais.
Pirmasis žingsnis norint padėti šuniui – tai supratimas. Jūs neturite visko sutaisyti per vieną dieną. Svarbiausia – būti švelniu, kantriu ir pastoviu. Pradėkite nuo mažų žingsnių. Jei šuo negali likti vienas net kelioms minutėms, stenkitės nepalikti jo ilgam. Pripraskite jį prie trumpo atsiskyrimo – išeikite į kitą kambarį, grįžkite tyliai, be emocinio sprogimo. Kuo dažniau šuo patirs, kad jūs visada sugrįžtate, tuo daugiau saugumo jausmo jis sukaups.
Kai šuo bijo vienatvės namuose, labai svarbi tampa dienotvarkės nuspėjamumo galia. Šunys – įpročių gyvūnai. Jei išeinate tuo pačiu metu, atsisveikinate tuo pačiu būdu, paliekate šunį su ramiu balsu, o ne „susirūpinusiu” veidu – jis pradeda suprasti, kad jūsų išėjimas nėra pasaulio pabaiga. Net paprasti ritualai, kaip švelnus „grįšiu greitai“, užveriant duris, veikia raminamai.
Kita labai svarbi sritis – šuns emocinio savarankiškumo ugdymas. Jei šuo seka jus kiekviename žingsnyje, net į vonios kambarį, vadinasi, jis nebeturi vidinio saugumo. Tuomet verta sąmoningai skatinti jį būti vienam – bent trumpai. Duokite jam užduočių, kurias jis gali atlikti savarankiškai. Tai gali būti ilgo kramtymo skanėstas, galvosūkių žaislas ar bet kokia veikla, reikalaujanti dėmesio. Tai padeda šuniui išmokti, kad „būti vienam“ nereiškia „būti paliktam“. Šiame etape labai padeda ir bendri užsiėmimai, kurie stiprina jūsų tarpusavio ryšį – treniruotės, pasivaikščiojimai, mokymasis naujų komandų. Visa tai kuria pasitikėjimą ir leidžia šuniui suprasti, kad jūs visada grįžtate, ir jūsų išėjimas nėra emocinė katastrofa. Svarbu, kad šuo jaustųsi saugiai ir užtikrintai net nepažįstamoje aplinkoje – tam itin tinka nuspėjami ritualai ir aiškūs ženklai. Net tokie smulkūs dalykai kaip išėjimas į lauką su geros kokybės šuns aksesuarais gali padėti suformuoti pozityvias asociacijas su išėjimu iš namų. Kai šuo mokosi, kad kiekvienas pasivaikščiojimas yra saugi ir maloni patirtis, jis ima geriau priimti ir laikinas vienatves.
Verta kalbėti ir apie jūsų paties emocijas. Jei išvykdami iš namų jaudinatės, jaučiatės kalti ar skubate, šuo tai jaučia. Šunys reaguoja į mūsų kūno kalbą, kvapus, net širdies ritmą. Tad kuo ramiau ir labiau užtikrintai jūs elgsitės, tuo daugiau ramybės perduosite šuniui. Iš tiesų – kartais padeda net jūsų tylus atsisveikinimo gestas, kurį šuo susies su „viskas bus gerai“.
Taip pat labai svarbu požiūris į pažangą. Vieną dieną jūsų šuo gali išbūti ramus dešimt minučių. Kitą – jau dvidešimt. Svarbiausia – negrįžti atgal prie ilgo buvimo kartu, kai šuo rodo pažangą. Leiskite jam sustiprinti tą pasitikėjimą ir negriaukite to staigiais pokyčiais.
Yra situacijų, kai atsiskyrimo nerimas būna itin stiprus. Tokiais atvejais verta pasitarti su veterinaru ar šunų elgsenos specialistų. Jie gali pasiūlyti detalesnį mokymo planą arba, jei reikia, papildomas pagalbos priemones. Kartais vien jūsų noras padėti ne visada išsprendžia gilias problemas – ir tai normalu. Tai nereiškia, kad jūs kažką darote blogai. Tai reiškia, kad auginate, rūpinatės ir ieškote geriausių sprendimų.
Ar padeda šuns palikimas su kitu gyvūnu?
Daug šeimininkų klausia – ar šuniui būtų lengviau, jei jis turėtų draugą? Atsakymas nėra vienareikšmis. Kai kuriems šunims kito gyvūno buvimas tikrai padeda – jie jaučiasi ne tokie vieniši, turi emocinę atramą. Kiti, priešingai, dar labiau prisiriša prie kito šuns ir pradeda jausti nerimą, kai paliekami vieni net dviese. Todėl svarbu stebėti, kaip jūsų šuo reaguoja į kitų gyvūnų buvimą. Jei jis atrodo ramesnis, kai yra šalia draugas, galima palaipsniui bandyti juos palikti vienus trumpam. Tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas – vis tiek svarbiausias liekate jūs. O bet kokiam pokyčiui reikia laiko, kantrybės ir atsakingo požiūrio.
Tačiau yra ir mažų, kasdienių dalykų, kurie veikia kaip tikras vaistas: šuns pasitikėjimas, jūsų balsas, žvilgsnis, net kvapas. Kai šuo bijo būti vienas ir elgiasi neramiai, jam labiausiai padeda tai, ką jūs jau turite – jūsų buvimas, jūsų ramybė, jūsų pastovumas.
Šuo nėra atsiskyrimo baimė. Jis – jūsų šeimos narys, kuris mokosi gyvenimo taip, kaip moka. O kai mokymosi kelias grįstas meile, kantrybe ir supratimu, net ir sunkiausia baimė tampa tik laikinu šešėliu.
