Ligų protrūkiai, oro tarša, maisto sauga ar pandemija – grėsmės, galinčios paveikti ne tik visuomenę, bet ir šalies gynybinius pajėgumus. Būtent šių rizikų valdymas tapo kasdieniu darbu visuomenės sveikatos specialistui Vytautui Kairiui, pasirinkusiam karininko kelią. Studijos Vilniaus universitete atvėrė duris į profesiją, o tarnyba kariuomenėje suteikė galimybę šias žinias taikyti ypatingomis sąlygomis. Šiandien jis – majoras, karo medicinos karininkas, NATO struktūroje kasdien sprendžiantis karių sveikatos ir prevencijos klausimus: „Buvo baimių ir jaudulio, bet nei dėl geopolitinės padėties, nei dėl karo Ukrainoje nedvejojau, kad noriu eiti šiuo keliu.“
– Kaip prasidėjo jūsų studijų kelias?
– Paskutinėse gimnazijos klasėse jau žinojau, kad einu medicinos krypties link, tad ir egzaminus rinkausi pagal tai. Pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, visuomenės sveikatos studijų programą. Pirmus dvejus metus buvo sudėtinga įsivaizduoti, kas tai yra, nes mokėmės vien medicininius dalykus – anatomiją, biochemiją, fiziologiją, kurie priklauso visiems, studijuojantiems Medicinos fakultete. Vėliau prasidėjo klasikiniai visuomenės sveikatos krypties dalykai: mokėmės epidemiologijos, maisto saugos, aplinkosaugos, darbo medicinos, – pasidarė be galo įdomu ir jau ėmiau suprasti visuomenės sveikatos specifiką. Man labiausiai patiko epidemiologija, tad ta tema rengiau ir bakalauro, o vėliau ir magistro darbą.
– Ar baigęs bakalauro studijų programą iš karto nusprendėte tęsti gilinimąsi į visuomenės sveikatą?
– Taip, po bakalauro studijų norėjau toliau gilintis į visuomenės sveikatos mokslus, tad įstojau į magistrantūros studijas. Tuo pat metu pradėjau dirbti Higienos institute. Studijų dienotvarkė leido dirbti nepilnu etatu. Ten iš pradžių dirbau naujai sudarytame Strategijų ir inovacijų skyriuje, rinkau ir analizavau įvairių šalių sveikatos programų patirtį, taip pat turėjau užduočių, kurias atlikdamas bendradarbiavau su Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Tai buvo sveikatos specialisto darbas biure – buvo įdomu, tačiau tuo metu dar tik formavausi kaip būsimas specialistas, o Vilniaus universitete gilinau kompetencijas.
Baigęs magistrantūrą, vasarą galvojau, kur sukti gyvenimą toliau. Prie esminių sprendimų priėjau įtemptam kontekste: tuo metu Ukrainoje buvo neramumai, Krymo aneksija, Lietuvoje buvo sujudimas – grąžinta šauktinių karių prievolė. Net svarsčiau eiti devynis mėnesius tarnauti kaip pradinės karo tarnybos karys – atiduoti tėvynei, ką privalau, nes jutau emocinį patriotiškumo pakilimą.
– Kaip atsidūrėte kariuomenėje ir tapote profesionaliu kariu ir darbuotoju?
– Pradėjau domėtis kariuomenės struktūra ir galimybe prisijungti prie krašto gynybos pajėgų. Jaunuoliams – tiek vaikinams, tiek merginoms – galima tapti šauliais arba prisijungti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Sužinojau, kad Karo medicinos tarnybos personalas ieško įvairių medicinos krypties specialistų, tarp jų ir visuomenės sveikatos specialistų. Taip žingsnis po žingsnio atsidūriau Karo medicinos tarnyboje.
Kariuomenė – tai didelis mechanizmas, kuriame yra ir teisininkų, buhalterių, kalbos redaktorių, įvairiausių sričių specialistų, tad kariuomenėje rasti savo vietą gali įvairaus profilio specialistai.
– Devynis mėnesius tarnauti nebereikėjo, pasirinkote kitą kelią?
– Į kariuomenę ateiti gali įvykdęs tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia reikia užpildyti klausimyną: turi turėti nepriekaištingą asmens istoriją, negali turėti teistumo, teisinių nusižengimų, problemų su policija. Gavus patvirtinimą, kad gali kandidatuoti į tarnybą, privaloma pereiti karinę medicininę ekspertizę. Turintys lėtinių ligų, sunkesnių sveikatos sutrikimų negali tarnauti kariuomenėje. Teko važiuoti į Kauną, ten, Karo medicinos štabe, mano sveikatą išsamiai tikrino gydytojai: chirurgas, odontologas, psichologas, šeimos gydytojas, buvo atlikti kraujo, diagnostiniai tyrimai, psichologiniai testai. Gavau išvadą, kad esu sveikas ir tinkamas.
Kitas žingsnis – bazinis kario kursas. Man, besidarbinančiam kaip specialistui, teko aštuonių savaičių bazinis karininko specialisto kursas Karo akademijoje. Susirinkome eiliniai kariai, būsimi karininkai – specialistai. Mūsų buvo 15, iš medikų tebuvau aš ir psichologė. Taip pat buvo kunigas, teisininkas, ryšių, finansų ir kitų sričių specialistai.
Iš pradžių vykau į sandėlius pasiimti ekipuotės – uniformos, batų, šarvinės liemenės, šalmo. Buvo įdomu, bet buvo ir jaudulio. Atėjo pirma kursų diena, apsirengiau uniformą ir atvykau. Jaučiausi neramiai, nes atvykęs į naują sistemą buvau visiškai žalias. Per du mėnesius koncentruotai perėjau visą kario mokyklą: mokiausi karo taktikos, puolimo, gynybos, karo inžinerijos logistikos, ryšių, topografijos, buvo vykdomos šaudymo iš pistoleto ir automatinio ginklo pratybos ir kt.
– Kokios buvo jūsų pirmosios pareigos kariuomenėje?
– Baigęs karinį kursą pradėjau dirbti Karo medicinos tarnybos karių visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje, kuris yra sudarytas iš trijų skyrių. Karių visuomenės sveikatos saugos skyrius – tai klasikinė visuomenės sveikata, čia dirbantieji prižiūri ir tikrina, ar valgyklos, kareivinės atitinka higienos normas, užsiima maisto veterinarine sauga. Antrasis – Užkrečiamųjų ligų profilaktikos skyrius, kuriame kariams sudaromi vakcinacijos planai, reaguojama į užkrečiamųjų ligų plitimą, valdomi per maistą plintančių ligų protrūkiai. Medicininės žvalgybos skyriuje, kuriame dirbau, iš atvirų šaltinių internete rinkome informaciją apie galimas medicinines grėsmes: kur kilo ligų protrūkiai, kokios yra aplinkos grėsmės, kas gali turėti įtakos mūsų karių sveikatai, mūsų partneriams, užsieniečiams kariams, Lietuvos kariams, esantiems užsienyje.
– Pagal surinktą medžiagą vėliau rengdavote rekomendacijas?
– Taip, toliau rengdavome siūlymus, kokios turėtų būti taikomos apsisaugojimo priemonės nuo galimų grėsmių. Tai buvo labai susiję su Visuomenės sveikatos studijų programoje įgytomis žiniomis: pravertė ligų užkrečiamumo suvokimas, ligų infekcinių šaltinių ir plitimo būdų išmanymas. Šiame darbe reikšmingos įtakos turėjo universitete gautas išsilavinimas.
Pavyzdžiui, sekame kiaulių maro plitimą – užfiksavę ligos atvejus, toje vietoje rekomenduojame nebevykdyti pratybų. Jei karinė technika partrenkia šerną – teikiame rekomendacijas, kad po incidento reikia kruopščiai išplauti techniką. Per gripo epidemijas stebime karių judėjimą ir kontaktus, rekomenduojame mažinti kontaktų skaičių, kad jie neatsineštų viruso į kariuomenę ir neužkrėstų kitų karių.
Esant oro užterštumui, aukštai kietųjų dalelių ore koncentracijai, rekomenduojame mažinti buvimo lauke laiką, kiek įmanoma treniruotis viduje. Pamenu, yra buvęs tuberkuliozės atvejis – organizavome patalpų valymą, dezinfekciją, plaučių rentgenogramą kontaktiniam asmenų ratui. Pasitaikius per maistą plintančių ligų protrūkiams, apsinuodija dešimtys, kartais ir keli šimtai karių. Siunčiame į laboratorijas maisto mėginius, tiriame paviršius, ieškome protrūkio priežasties.
– Ar teko stebėti ir vertinti artėjančios COVID-19 pandemijos grėsmę?
– Medicininėje žvalgyboje dirbau iki 2022 m., tad tikrai taip, ir tai buvo sudėtingiausias laikotarpis, pareikalavęs daugiausia jėgų, žinių ir atsidavimo. 2020 m. vasarį Lietuvoje buvo fiksuotas pirmas užkrato atvejis, o mes jau lapkritį sekėme naujienas ir pagal savo subordinaciją darėme pranešimus apie tai, kad galimai kyla grėsmė. Žingsnis po žingsnio, kaip ir kitos Lietuvos nacionalinės įstaigos, sekėme situaciją. Pasaulis, gyvenimas, net kariuomenė – visos karių pratybos – stojo, o mes dirbome didžiausiu tempu. Turėjome rinkti sergančiųjų turėtus kontaktus, parengti patalpas izoliacijai, diegti prevencines priemones, greitai reaguoti į rekomendacijas. Taip intensyviai dirbome bene dvejus metus.
– Kokios jūsų pareigos kariuomenėje šiuo metu?
– Dabar mano vieta kariuomenėje pasikeitė. Čia vyksta rotacijos, kariai keičia savo pozicijas. Tarp karių specialistų, kurie turi siaurą išsilavinimą, rotacija retesnė. Man buvo galimybė pateikti savo kandidatūrą į NFIU (angl. NATO Forces Integration Unit) – NATO pajėgų integravimo vienetą Lietuvoje. Šis vienetas sukurtas 2015 m., po to, kai buvo aneksuotas Krymas ir kilo grėsmė NATO rytinei sienai. Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje – palei rytinį flangą – buvo įkurta po tokį vienetą. Jame mes remiame užsieniečius karius, atvykstančius į Lietuvą, padedame jiems integruotis. Esame tarpinė grandis tarp užsieniečių karių ir Lietuvos, kaip priimančios šalies, visais klausimais padedame abiem pusėms. Mano pozicija šiame vienete yra karo medicinos gydytojas administratorius (angl. Medical Adviser). Kitaip tariant, esu patarėjas medicinos klausimais.
Atėjus dirbti į tokius plačius vandenis reikėjo bendrai, politiniu lygmeniu suvokti šalies sveikatos sistemą ir politiką. Čia dirba kur kas daugiau žmonių nei praeitoje darbo vietoje, kolektyvas tarptautinis. Mano tiesioginis viršininkas – karininkas iš Italijos, viename kabinete dirbame su užsieniečiais. Tai labai įdomi patirtis, tokioje pozicijoje nuolat formuojuosi ir augu kaip asmenybė.
– Kokios jūsų funkcijos?
– Kai užsieniečiai atvyksta į Lietuvą, mano funkcija yra supažindinti juos su Lietuvos medicinos infrastruktūra, ligoninėmis, sveikatos priežiūros tvarka. Taip pat atsakome į daugelį klausimų partneriams iš NATO šalių, kai jie atvyksta čia treniruotis arba karinių planų reikalais. Jiems teikiu informaciją, koks mūsų medicininis pasirengimas, pajėgumai, kokia mūsų turima infrastruktūra. Dirbu kartu su civilinėmis ligoninėmis, SAM, kartu vykstame į rekognoskuotes – organizuojamų būsimų karinių operacijų sprendimų patikrinimus numatytose vietovėse. Jose demonstruojame užsienio karo gydytojams savo galimybes ir pajėgumus.
– Ar tenka stažuotis?
– Taip, tenka. Vykstu į komandiruotes ar kursus kiekvienais metais. Dažniausiai tenka keliauti į mūsų kaimyninę šalį – Lenkiją, taip pat į Vokietiją, su kuria užmegzti glaudūs ir tvirti santykiai krašto gynybos srityje. Be to, teko stažuotis Belgijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Latvijoje. Didžiausią įspūdį paliko kursai NATO mokykloje, kuri įsikūrusi Vokietijoje, Bavarijos regione, mažame kalnų miestelyje Oberammergau. Teko ten lankytis tiek vasarą, tiek žiemą. Vaizdas buvo kaip iš pasakos. Tokie prisiminimai liks atmintyje ilgą laiką.
– Kokios jūsų tolimesnės karjeros perspektyvos?
– Tarptautiniame NATO štabe rotacija vykdoma kas trejus metus. Šie metai yra mano paskutiniai, vėliau būsiu paskirtas į kitas pareigas. Gali būti, kad grįšiu į Karo medicinos tarnybą, bet kol kas dar to nežinau. Kariuomenėje karjera matuojama ne tik užimamomis pozicijomis, bet ir kariniais laipsniais – nuo eilinio kario iki generolo. Aš įsidarbinau turėdamas tikslą tapti karininku. Trumpai pabuvęs eiliniu kariu, vėliau gavau karininko laipsnį – tapau kapitonu. Pernai liepą buvau paaukštintas ir gavau majoro laipsnį, kuriuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
– O ar galima paskyrimo atsisakyti, prašyti kitokios pozicijos?
– Ne, nebent būtų labai svarios priežastys. Kariuomenėje galima teikti pageidavimą skirti kitą poziciją tik remiantis tvirtais argumentais – jei yra sudėtingų šeimos problemų, ligų, – tačiau paprastai atsisakyti paskirtos vietos negalima.
– Ar rinktumėtės šį karjeros kelią dar sykį?
– Be abejonės. Darbas įdomus, iššūkiai labai patinka, buvo ir baimių bei jaudulio, bet nepasakyčiau, kad būtų kilęs jausmas, jog esu ne savo kelyje. Nei dėl geopolitinės padėties, nei dėl karo Ukrainoje nedvejojau, kad noriu eiti šiuo keliu. Kryptingai juo ėjau, nesiblaškiau, ir esu tikrai laimingas.
– Ar jūsų darbas turi kokių nors apribojimų?
– Būtent ten, kur mano darbo vieta, negalima įsinešti elektroninių prietaisų. Išmanusis laikrodis, telefonas lieka koridoriuje, spintelėje, nes mano kabinetas yra aukštesnio saugumo zonoje.
Išeinu iš darbo į gatvę jau persirengęs civiliniais drabužiais. Kai esi su uniforma, atstovauji Lietuvai: žmonės tave mato ir stebėdami tavo kultūrą bei elgesį darosi išvadas ne tik apie tave vieną, bet ir apie visą kariuomenę. Taigi turiu laikytis karininko etiketo, nes esu statutinis pareigūnas. Be abejo, negaliu pasakoti darbinių slaptų, jautrių dalykų – visa tai lieka darbe.
– Ar užtenka laiko laisvalaikiui, pomėgiams?
– Nepasakyčiau, kad reikia dirbti nepakeliant galvos, nors buvo laikas, kai per COVID-19 pandemiją dirbome 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Mūsų darbo valandos tokios pat, kaip ir kitose darbovietėse, tačiau mes, kaip profesionalūs kariškiai, turime vadinamąsias sporto valandas – keturias valandas per savaitę galime panaudoti fiziniam aktyvumui. Kas metus privalome laikyti fizinio parengtumo testą, kuris susideda iš atsispaudimų, atsilenkimų ir 3 km bėgimo, tad turime palaikyti formą. Taip pat kasmet vyksta ir karinis rengimas – šaudymo pratybos. Ši veikla įdomi, atitraukia protą nuo kompiuterio. Pavasarį ir rudenį būna didžiosios karinės pratybos, tenka iš namų išvykti treniruotis kelioms savaitėms.
Savaitgalius leidžiu namuose, skaitau knygas, būnu su šeima, mėgstu nueiti į futbolo ir krepšinio varžybas – kariai turi tokį patį normalų asmeninį gyvenimą.
Pranešimą paskelbė: Greta Zulonaitė, Vilniaus universitetas
