Studijos - Karjera

Rusų kalba – išsižadėti priešiškos valstybės kultūros ar pripažinti žinojimo vertę?

Šiuo metu visuomenėje aktyviai svarstant klausimą dėl rusų kalbos likimo mokyklose, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Slavistikos katedros vadovas doc. Pavel Lavrinec dalijasi patirtimi apie kintantį santykį su savo gimtąja kalba ir rusų kalbos ateitį Lietuvoje. Savo palaikymą Ukrainai dar karo pradžioje išreiškęs dėstytojas mano, kad rusų kalbos išmanymas reikalingas ir dėl nacionalinio saugumo, istorijos bei politinių naratyvų ir propagandos išaiškinimo tikslų.

Kaip keitėsi jūsų asmeninis santykis su rusų kalba?

Mano santykis su rusų kalba yra visiškai natūralus žmogui, užaugusiam Lietuvos rusų šeimoje – tai mano gimtoji kalba. Užaugau rusiškoje aplinkoje tarp knygų rusų kalba – net jei tai buvo Džekas Londonas ar Tomas Main Ridas. Rusų kalba buvo artimiausio draugų rato kalba, pagrindinė kalba mokykloje, universitete, skaitytų laikraščių ir žurnalų kalba. Iš dalies taip ir liko. Vėlyvoje paauglystėje ir jaunystėje tam tikrą vietą užėmė lenkų kalba, bet ne gyvam bendravimui, o skaitymui. Lenkiški laikraščiai ir žurnalai buvo įdomesni už sovietinius, knygyne „Draugystė“ galėjai nusipirkti SSRS neišleistų autorių knygų. Lietuvių kalba į mano gyvenimą atėjo Sąjūdžio laikais: tai buvo mitingų ir žiniasklaidos kalba, kuri tapo drąsesnė ir su kuria vietiniai rusakalbiai laikraščiai negalėjo suspėti.

Tuo metu jau buvau baigęs rusų filologiją VU ir pradėjęs dėstyti. Taip gimtoji kalba tapo mano profesijos kalba. VU visiškai atitinka universalios aukštosios mokyklos, kurioje atstovaujamos visos žinijos šakos, idėją. Čia, kaip ir kituose garbinguose universitetuose, tarp kitų užsienio kalbų ir literatūrų nuo seno dėstoma ir tyrinėjama rusų kalba bei literatūra. Kaip tik čia galima plėtoti savaip išskirtines kryptis, pavyzdžiui, tyrinėti vietinės rusų kalbos ypatumus, kuri skiriasi nuo kitų rusų kalbos variantų dėl lietuvių ir lenkų kalbų bei gyvenimo realijų įtakos, analizuoti Lietuvoje gyvenusių ir gyvenančių rašytojų kūrybą ar rusų literatūros recepciją Lietuvoje. Ar kito mano santykis su rusų kalba? Vaikystėje tas santykis tiesiog nebuvo reflektuojamas. Sociolingvistiniai duomenys rodo, kurias kalbas įvairaus amžiaus ir kilmės Lietuvos gyventojų grupės vertina kaip gražiausias, reikalingiausias, prestižiškiausias. Tai man rusų kalba nėra gražesnė už lietuvių ar lenkų. Profesinėje veikloje ji man reikalingiausia, giminaičių ir artimųjų rate natūraliausia. Apie jos prestižiškumą Lietuvoje nėra ir kalbos. Rusų kalba kelia niūrias asociacijas. Juk tai buvo okupacinės kariuomenės, komunistų partijos ir sovietinių represinių organų kalba. Ir šis rusų kalbos koloritas tapo nepakenčiamas prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Tai pajutau ne tik iš išorės per smarkiai blogėjantį požiūrį į rusų kalbą, bet ir iš vidaus. Kartais ją vartoti, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, tiesiog bjauru. Tačiau atramą randu įsitikinime, kad vis dėlto svarbu, jog tai, kas man svarbu, būtų prieinama ir nemokantiems kitų kalbų.

Kodėl Lietuvoje reikėtų išlaikyti giluminį rusų kalbos išmanymą?

Galbūt kai kam pasirodys keista, bet aš pradėčiau nuo Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo. Mūsų archyvuose ir bibliotekose saugomi vertingi dokumentai ir kita medžiaga rusų kalba, galinti praplėsti mūsų supratimą apie Lietuvos kultūros turtingumą ir įvairovę. Pavyzdžiui, turime tūkstančius pasaulinio garso dailininko Mstislavo Dobužinskio, savo kilme ir kūrybine biografija susijusio su Lietuva, saugojamų objektų, tarp kurių yra ne tik piešinių ir kostiumų bei teatro dekoracijų eskizų, bet ir įvairių rankraščių rusų kalba. Nėra tinkamai įsisavinti filosofo ir kultūros istoriko Levo Karsavino religiniai ir filosofiniai veikalai, kuriuos jis rašė lageryje ir kuriuos sugebėjo išsaugoti kaliniai lietuviai. Aktualizuoti ir reintegruoti šį paveldą į šiuolaikinę kultūrą gali tinkamą pasirengimą turintys specialistai. Be atitinkamų tyrinėtojų rusų kalbos kompetencijų, neturėtume puikių darbų, pavyzdžiui, Vidos Bakutytės apie Vilniaus teatro istoriją, Laimos Laučkaitės apie Vilniaus dailę XX amžiaus pradžioje, Jolantos Širkaitės apie Vilniaus piešimo mokyklą, Helmuto Šabasevičiaus apie Lietuvos tarpukario baletą.

Dar vienas svarbus rusų kalbos išmanymo būtinybės aspektas – siejamas su saugumu. Būdami Vakarų civilizacijos paribyje, mes tiesiog privalome geriau nei kiti suprasti „rusų pasaulio“ vertybes, žinoti jų motyvus, prognozuoti elgesį, įžvelgti tikrąją Rusijos valdžios istorinių ir politinių naratyvų prasmę. Turime mokėti lengvai atmesti melagingus naratyvus, tačiau šie naratyvai paveikė milijonus žmonių ir ne tik Rusijoje – šiandien jie plinta ne tik rusų kalba. Jų pagrindai glūdi Rusijos kultūros ypatumuose. Lengva atšaukti spektaklį ar koncertą, daug sunkiau išsiaiškinti, kas šioje kultūroje generuoja ksenofobišką neapykantą praktiškai visam pasauliui, pasididžiavimą nusikaltimais, militaristinį siautulį, pasirengimą aukoti savo ir kitų gyvybes. Darbas ne daugeliui, bet gerai paruoštiems ekspertams, kurie supranta Rusiją ir galėtų prisidėti prie tinkamų sprendimų pasirinkimų diplomatijos, kontrpropagandos, gynybos, saugumo srityse.

Galiausiai, teko išgirsti nuomonių, kad karas anksčiau ar vėliau baigsis. Labai norisi tikėti ir man Ukrainos pergale, bet Rusija, kad ir kokia ji būtų, išliks. Ji išliks mūsų kaimynė, galbūt nepatogi ir pavojinga, bet turinti didelį ekonominį potencialą. Todėl pati geografija skatins tam tikrų prekybinių ir verslo ryšių atsigavimą. Be to, rusų kalba gali būti naudinga palaikant ekonominius ir diplomatinius santykius su kitomis šalimis, kuriose rusų kalba tradiciškai užėmė svarbią vietą: Ukraina, Baltarusija, Kazachstanu, Armėnija, Sakartvelu, Azerbaidžanu, Vidurinės Azijos šalimis. Čia nepakanka mokyklinio antrosios užsienio kalbos mokėjimo lygio, reikėtų išmanyti rusų verslo kalbą, žodžių konotacijas, frazeologizmus, neverbalinės komunikacijos ypatumus, kultūrinį kontekstą. Be rusų kalbos galimai būtų sunkiau palaikyti diplomatinius santykius su tomis pačiomis šalimis ir bendradarbiauti tarptautinėse organizacijose.

Kaip Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pakeitė studijų kontekstą ir požiūrį į kultūros vaidmenį?

Tai, kas vyksta pasaulyje, šalyje ir mumyse pačiuose, negali neatsispindėti tame, ką ir kaip dėstome. Pavyzdžiui, Filologijos fakultete buvo parengti programų variantai: rusų filologija ir ukrainistika, lenkų filologija ir ukrainistika, lietuvių filologija ir ukrainistika. Tačiau, matyt, dėl neaiškių absolventų perspektyvų darbo rinkoje jie nesulaukė susidomėjimo. Pavyko pasiūlyti studentams Vilniuje prieglobstį radusio Kyjivo nacionalinio kultūros ir meno universiteto profesoriaus Valerijaus Panasiuko Ukrainos teatro ir kino istorijos kursą. Atnaujinome mūsų pagrindinę rusų filologijos studijų programą, daugiau dėmesio skirdami slavų kalboms, tautosakai, mitologijai, įvedėme tokius dalykus kaip „Vidurio ir Rytų Europos regiono istorija ir kultūra“, „Geopolitiniai pokyčiai ir kalba“, „Rusų imperinė kultūra“. Šiemet priimame į bakalauro Vidurio ir Rytų Europos kalbos ir kultūros studijų programą su dviem specializacijomis – rusistika ir polonistika. Rusistikos magistrantūros studijų programoje peržiūrėti ir atnaujinti dalykai „Rytai ir Vakarai rusų kultūroje“, „LDK kultūros raida“, „Medijų kalbotyra“ ir kiti.

Beje, kultūros vaidmuo dažnai suprantamas supaprastintai, kai Rusijos imperinės ambicijos, agresijos ir kariuomenės nusikaltimų priežastys aiškinamos Dostojevskiu ir baletu. Tačiau tai yra antropologijos abėcėlė: moralės ir elgesio normas formuoja visa aplinka, kurioje žmogus auga, pradedant šeima ir tęsiant mokykliniu ugdymu, etiketu, šventėmis, paminklais, televizija, šou verslu ir pan. Trumpai tariant, žudikus, prievartautojus ir plėšikus užaugino ne Čechovas, o dešimtmečius trunkantys kariniai paradai, tankų formos vaikiški vežimėliai, serialai apie drąsius ir kilnius specialiųjų tarnybų ir represijų organų agentus. Vargu ar galėsime čia ką nors pakeisti, tačiau mūsų galioje yra suprasti, kaip tai vyksta. Beprasmiškas neigimas ir draudimai čia nepadės.

Kaip manote, kokia rusų kalbos Lietuvoje ateitis?

Jau dabar matome, kad rusų kalba viešajame gyvenime vartojama gana siaurose srityse. Pirmiausia, noriu paminėti žiniasklaidą, kuri, beje, yra orientuota ne tik į rusakalbę auditoriją šalies viduje, bet ir už jos ribų. Svarbu, kad tarp balsų, kuriais Lietuva kalba pasauliui, būtų ir rusų kalba. Tikiuosi, kad šalies labui šis sektorius bus plėtojamas, siekiant pateikti adekvačią informaciją mūsų regione plačiai vartojama kalba. Pastarųjų dešimtmečių tendencijos rodo, kad mokyklų, kuriose dėstoma rusų kalba,  mažės. Beje, jau šiandien šiose mokyklose tik dalis dalykų dėstoma rusiškai. Vilniaus senojo teatro spektaklius žiūrovai mato ir tikriausiai matys rusų kalba su lietuviškais subtitrais arba lietuvių kalba su rusiškais subtitrais. Viešojo ir privataus gyvenimo paribių zonoje veiks saviveikliniai teatrai, literatūriniai sambūriai, vyks romansų mylėtojų vakarai, jei dalyviai nepraras entuziazmo ir kūrybinio potencialo.

Rusų kalba nepriklauso Rusijos valstybei ir juo labiau jos valdžiai. Tai Lietuvos rusų kalba, o jų dauguma yra lojalūs Lietuvos piliečiai ir šalies patriotai. Be to, rusų kalba asmeniškai bendraudami tarpusavyje plačiai vartoja tautinių mažumų atstovai. Lenkas su baltarusiu ar ukrainiečiu, ukrainietis su totoriumi ir kt. dažniausiai vartos rusų kalbą. Augant Lietuvos ekonomikai, palaipsniui didėjo ekonominė imigracija iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. 2020–2021 m. įvykiai Baltarusijoje sukėlė didelį imigrantų iš Baltarusijos antplūdį. Dėl karo į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai iš Ukrainos ir politiniai emigrantai iš Rusijos. Žiniasklaidoje cirkuliuojantys imigracijos duomenys neleidžia suprasti, kiek tarp imigrantų iš Rusijos yra čia grįžtančių lietuvių. Bet kuriuo atveju, šį pavasarį Lietuvoje atsirado apie 74 tūkst. Ukrainos, 63 tūkst. Baltarusijos, 15 tūkst. Rusijos piliečių. Šios naujos socialinės grupės bendravimo kalba yra rusų kalba. Kokias kalbas moka apie 23 tūkst. imigrantų iš Kirgizijos, Uzbekistano, Tadžikistano? Mažai tikėtina, kad anglų, o ir lietuvių kalbos jie greitai neišmoks. Nemanau, kad artimiausiu metu šios grupės skaičius smarkiai sumažės. Tačiau tai veikiau privataus gyvenimo sfera ir nedidelis segmentas.

Kaip manote, ar Rusija pasikeis?

Istorija moko, kad po trumpų prošvaisčių, kaip po carizmo ar komunizmo žlugimų, Rusija vėl ir vėl pasuka į totalitarinės diktatūros aklavietę. Maskvos valstybė nuo savo atsiradimo siekė plėsti savo valdas, Lietuva tai patyrė ne kartą. Susiklosčiusi XV–XVI a. teorija „Maskva – trečioji Roma“ skelbė, kad Rusija yra vienintelė tikrojo tikėjimo ir autentiškų vertybių salelė, o į likusį pasaulį ji žvelgė kaip į priešišką erezijų ir ydų vandenyną. Šioje doktrinoje glūdi galingi imperializmo ir neapykantos Vakarams, pirmosios Romos pasauliui, pradai. Iš Vakarų Rusija dažniausiai perimdavo ne vertybes, bet technologijas, o pasiskolintos institucijos, tokios kaip teismas ar parlamentas, neišvengiamai tapdavo imitacijomis. „Trečiosios Romos“ doktrina yra dabartinės Rusijos valstybinės ideologijos pagrindas ir, atrodo, per mokyklą, meną ir propagandą giliai įsiskverbė į rusų sąmonę.

Tačiau visais laikais ten atsirasdavo, kad ir ne daug, laisvos dvasios bebaimių žmonių. Atmintyje įstrigo 1991 m. sausio mėn. solidarumo su Lietuva mitingo nuotrauka, kai visą Maniežo aikštę Maskvoje užpildė nuo 500 000 iki milijono žmonių su šūkiais „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ ir „Už jūsų ir mūsų laisvę!“. Tai buvo ne vienintelė tokia akcija didžiuosiuose Rusijos miestuose. Prisimename, kaip Maskva ir Sankt Peterburgas sukilo prieš Valstybinis ypatingosios padėties komitetas GKČP (grupė aukščiausių SSRS pareigūnų, organizavusių vadinamąjį „Rugpjūčio pučą“, kurio metu bandyta nušalinti nuo pareigų Michailą Gorbačiovą). Norisi tai prisiminti ir tuo tikėti, tuo labiau, kad turime įrodymų, kaip gali keistis kultūrų ir civilizacijų pagrindai. XX a. pradžioje Maksas Vėberis klasikiniame veikale „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“ įrodinėjo, kad protestantiškas mąstymas skatina verslumą. Iš to sekė, kad katalikiški regionai ekonominiu požiūriu visada atsiliks nuo protestantiškų. Tačiau šiandien matome, kad taip nėra. Kas atsitiko? Paaiškinimą galima būtų sieti su 1962–1965 m. Vatikano II Susirinkimu, pakeitusiu Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną. Po dvidešimties metų šis pokytis jau atsispindėjo ekonominiuose rodikliuose. Taigi, norisi tikėtis, kad Rusija vis dėlto pasikeis. Tuo labiau, kad tai atitinka mūsų interesus, tad ir mes turime dirbti šia kryptimi.

Pranešimą paskelbė: Benita Kaselytė, Vilniaus universitetas

Rusų kalba – išsižadėti priešiškos valstybės kultūros ar pripažinti žinojimo vertę?

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą