Laisvalaikis

Režisierius Kirilas Glušajevas į Lietuvą parsivežė džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką

Vakarėja. Šanchajaus Daning teatro afišos su aktorės Gintarės Latvėnaitės veidu skelbia, jog šiandien čia – lietuviškas spektaklis. Į teatrą gausiai renkasi  publika, kuri netrukus užpildys daugiau kaip 1000 vietų salę. Pusvalandis iki spektaklio pradžios, o mes su režisieriumi Kirilu Glušajevu prisėdame puodeliui arbatos teatro kavinėje  ir  kalbamės apie tai, kokie jausmai aplanko režisierių prieš pakylant spektaklio uždangai viename didžiausių pasaulio miestų.

  – Šanchajuje kartą metuose vyksta profesionalių teatrų festivalis „Modernios dramos slėnis“. Šiemet festivalio programoje Tavo režisuotas spektaklis  „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atrandi kinų kultūroje?

 – Kinų kultūroje dvasingumo apraiškos nesireiškia akivaizdžiai:  jos nesimėto ant kelio, o reikalauja atidaus įsižiūrėjimo supratimo, pasidomėjimo ir pasiruošimo. Pagrindinės dvasingumo apraiškos yra kinų empatija (jie priima ir bando suprasti), jų dėmesys detalėms, subtiliems dalykams ir, aišku, bandymas visur atrasti pusiausvyrą. Kažko nesuprasdami jie nesistengia nurašyti ar piršti savo nuomonės, o bando suprasti, kodėl jie nesupranta. Ieško priežasties savyje. To juos išmokė gyvenimas tarp daugybės genčių, gentelių, įvairių tautinių mažumų ir sudėtinga jų istorija.

 – Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ kalba apie sudužusią žmogaus sielą, žaizdas, vienatvę. Kiek šios temos yra suprantamos kinų publikai?

 – Manau, kad kinų publika jas puikiai supras. Žmogaus viduje vykstantys dalykai iš mažų tragedijų iki pasaulinio lygio dramų užauga  tuomet, kai jie yra užgniaužiami. Pjesės autorius Ingmaras Bergmanas yra švedas ir šią pjesę rašė 1972 metais, o mes šiuo metu esame Kinijoje.  Įdomiausia  čia yra  tai, kad nei laiko, nei geografinė atskirtis nėra svarbi. Svarbu tai, kad  tiek švedų kultūroje, tiek Kinijoje yra panašių dalykų, čia nepriimta jausmus ir emocijas rodyti viešai. Kinijoje vyrauja kolektyvizmo jausmas, o individo išgyvenimai yra užgniaužiami. Taigi šios dvi tolimos šalys šiuo atžvilgiu turi panašumų. Tas pats ir Lietuvoje, kur geru tonu laikoma viešai reikšti savo nepasitenkinimą, skųstis ir kaltinti, vaidinti auką. O jautrumas, silpnumas, bandymas prašyti pagalbos nėra sveikintinas. Pas mus skatinama būti fainu, sėkmingu ir stipriu. Niekam neįdomu tavo sielos žaizdos, suskilusios jos dalelės. Jas geriau slėpti. Šia prasme mes visi tokie patys – ar būtume Švedijoje, ar Kinijoje, ar Lietuvoje. Skirtingi rūbai slepia tas pačias skaudančias širdis.

 – Jeigu turėtumei galimybė prieš spektaklį prabilti kinų publikai, ką jai pasakytum?

– Aš padėkočiau jiems, kad kiekvieną kartą lankydamasis Kinijoje aš vis išmokstu naujų dalykų apie gyvenimą. Vis daugiau  suprantu, kaip reiktų gyvent, ko galima iš jų  pasimokyti. Už išmintingą jų kultūrą. O visų antra kviesčiau pažiūrėti spektaklį nusiėmus socialinius ir statuso mundurus, pamiršus savo pareigas, atsakomybes, ryšius, trumpam atidėti pažadus, pamiršti statusus ir visus socialinius inkarus, kurie mus laiko. Pažiūrėti spektaklį tiesiog per žmogiškumo, teisės į klaidą prizmę.  Pabūti žmogumi tarp žmonių.

 – Kiek pagrindinės herojės Viktorijos išgyvenimai universalūs?

Žinoma, kad universalūs. Kitaip tai nebūtų Bergmanas, kitaip tai nebūtų spektaklis, kurį publika puikiai priima Lietuvoj. Neabejoju, kad priims publika ir čia, Kinijoje. Nes mūsų patirtys yra labai panašios. Skiriasi tik proporcijos: kažkas išgyvena daugiau skausmo, turi mažiau svajonių, kažkas turi daugiau pykčio ir mažiau noro dalintis. Proporcijos skiriasi priklausomai nuo to, kaip mes reaguojame į mus supantį pasaulį. Kadangi Viktorijos personažas buvo konstruojamas pasitelkiant kolektyvinio portreto metodą, jame yra sudėta daug realių žmonių, kuriuos mes sutinkame savo kasdienybėje, aplinkoje, darbuose. Tai manau tikrai bus atpažįstama.  Neseniai mūsų spektaklį „Dvasiniai reikalai“ žiūrėjusi psichologė pasakė, kad viename žmoguje ji mato daug skirtingų savo pacienčių.  Man atrodo, kad toks faktas  kalba pats už save.

  – Kokius įspūdžius išsiveži iš Šanchajaus, ką pavyko pamatyti, suvokti, pajusti?

 Ši  kelionė buvo labai trumpa – turėjau tris laisvus pusdienius, bet jeigu tu žinai, ko atvažiavai į tokią vietą kaip Šanchajus, tuščiomis išvažiuot tu negali. Žinoma išsivežu džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką:  moterų grožį, karštį, įvairovę, gyvenimo pilnatvės atmosferą. Išsivežu tą gydantį poveikį, kurį daro intensyvus gastrolinis gyvenimas Kinijoje: mažai miego, daug komunikacijos, daug empatijos, daug arbatos, daug netikėtų dalykų, susijusių su spektaklio paruošimu, mat spektaklio perkėlimas į kitą erdvę turi savo niuansų. Ir šiandien repetuodami Šanchajuje kitaip pradėjome dėlioti akcentus, kitaip pradėjome ryškinti  svarbiausius istorijos momentus, todėl iš Šanchajaus išvažiuoju pasikrovęs. Kaip Šanchajaus gėlynas pražydęs, suvešėjęs ir kvepiantis gaiva. Štai toks.  

 Kirilą Glušajevą kalbino Rūta Jakimauskienė

 

 

Pranešimą paskelbė: Rūta Jakimauskienė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą