Sveikata

Psichikos negalia ir sutrikimas – skirtingi to paties grūdo vaisiai

Kaip visuomenė turime stereotipų, gajų nusistatymų ir stigmų. Vienos jos gal ir turi kokį nors pagrindą, kitos gi grįstos „tradicija“, giliai įsišaknijusia baime ar tiesiog nežinojimu. Tą nežinojimo rūką bent šiek tiek prasklaidyti bandome su Vilniaus sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ klinikine psichologe Sandra Zorina, su kuria kalbėjome, kas nutinka, kai psichikos negalia (ar sutrikimai) paliečia šeimos ratą.

– Ar psichikos negalia vis dar yra stigma?

– Su stigma gali susidurti ir šeima, ir pats žmogus, turintis psichikos negalią. Tai gali pasireikšti ir baime apie ją papasakoti kitiems. Jei šeimoje yra narys, turintis tokią negalią, gali kamuoti baimė, jog aplinkiniai smerks.

– Psichikos negalios skirstomos į sunkesnes ir lengvesnes?

– Jos skirstomos į keturias rūšis. Nuotaikos, nerimo, asmenybės ir į psichozinius sutrikimus. Lietuvoje paplitusi depresija. Svarbu pabrėžti, jog terminai „nerimas“ ir „sutrikimas“ privalo būti diferencijuojami. Tai, jog žmogus turi sutrikimą, nereiškia, jog jis turi ir negalią. Psichikos negalia labiau tiktų vadinti būseną, kai žmogus susiduria su sunkumais funkcionuoti, pavyzdžiui, atlikti kasdienius darbus, socialinius vaidmenis, tai yra užmegzti ir palaikyti santykius, mokytis ar palaikyti higieną.

– Jei žmogus, kitų nuomone, šiek tiek keistai elgiasi, ar jau galima sakyti, jog jis turi psichikos negalią?

– Tai priklauso nuo žmogaus. Jei tai tik keistesnis elgesys, tikriausiai tai – tik sutrikimas.

– Tarkim, autizmas, yra priskiriamas prie psichikos sutrikimų ar negalios?

– Čia priklauso nuo autizmo tipo. Nemažai sutrikimų patenka po autizmo spektro skėčiu. Lengvesnė autizmo forma tikrai nebūtų priskirta prie negalios. Negalia – tai sudėtingesnės jo formos (kai patiriamas didelis nerimas, visiškai nesigaudoma socialinėje aplinkoje).

– O jūsų jau paminėta depresija irgi yra graduojama, skirstoma į sunkesnę, vidutinę…

– Taip. Pavyzdžiui, sunki depresija, kai žmogus susiduria su sunkumais net atsikelti iš lovos, kankina suicidinės mintys. Jei susiduriama su stipriais sunkumais funkcionuoti kasdienybėje, tokie simptomai būtų priskiriami negaliai.

– Kad žmogus pats sau ar jo šeimos nariai neimtų svaidytis diagnozėmis į kairę ar dešinę, į ką reikėtų kreiptis?

– Svarbiausia apsilankyti pas psichiatrą, tai – jo kompetencija diagnozuoti tokius sutrikimus. Dažnai jam padeda psichologas, kuris gali atlikti tam tikrus vertinimus, pavyzdžiui, kognityvinių funkcijų ar asmenybės bruožų. Po to psichiatras gali nustatyti tam tikrą diagnozę ir paskirti medikamentus bei (arba) tinkamą terapiją.

– O žmogus gali pats suvokti, objektyviai įvertinti, ar jam reikalinga psichologo, ar jau ir psichiatro pagalba?

– Svarbu pastebėti, jei šeimos narys elgiasi šiek tiek neįprastai, pavyzdžiui, praranda norą atlikti veiklas, kurios jam anksčiau teikė malonumą. Jis nebesidomi hobiais, atsiskiria nuo artimųjų, draugų. Gali atsirasti nemiga, kisti apetitas, kristi svoris. Jei kalbame ir apie kitus sutrikimus, galime pastebėti rizikingą elgesį, stiprius nuotaikų šuolius. Tokiais atvejais tikrai vertėtų apsilankyti pas psichologą, o jis, jei pastebėtų sutrikimo užuominų, gali siųsti konsultacijos pas psichiatrą.

– Dažnas su psichikos sveikatos problemomis susidūręs galvoja: „Psichologo man nereikia, o psichiatro bijau“. Taip niekur ir nesikreipia…

– Baimė apsilankyti pas psichiatrą ar psichologą suprantama. Pirmas kartas, pirmas apsilankymas dažnai būna baugokas, nes kalbame apie asmeninius dalykus, kurie mums yra jautrūs. Bet svarbu žengti šį, pirmą, žingsnį. Svarbus čia ir šeimos palaikymas. Jei jaučiame, jog jo nesulauksime, gal verta jai nesakyti apie šiuos apsilankymus.

– Kad ir kaip daug kalbėtume apie psichikos negalią, nemaža dalis visuomenės vis dar vengia žmonių, kurie turi psichikos sutrikimų ar negalią.

– Tai susiję su mitu, jog tokie žmonės yra nenuspėjami ir agresyvūs. Tikimybė, jog jie turės polinkį į agresyvų elgesį, yra tokia pati kaip žmonėms, kurie tokių sutrikimų neturi.

– Kaip gimė šie stereotipai?

– Turbūt tai susiję su tuo, jog bijome to, ko nežinome. Seniau tokie sutrikimai nebuvo taip dažnai diagnozuojami, mažiau suprantami. Visuomenė nežinojo, kaip elgtis, galbūt bijo netinkamų požiūrių į tokius žmones.

– Kaip artimieji gali padėti žmonėms, turintiems psichikos sutrikimą arba negalią?

– Pirmiausia, jei šeimoje žmogus turi tokią negalią, reikia kuo daugiau apie ją sužinoti. Juk labiausiai bijome to, ko nesuprantame ar negalime paaiškinti. Svarbu skirti laiko artimojo būklei suprasti. Susipažinus, kitas žingsnis pasistengti priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Visada yra dalykų, kuriuos galime kontroliuoti ir pakeisti, bet yra ir kurių negalime. Būtent jiems priimti prireiks laiko. Bet išgedėjus, išbuvus su savo jausmais, situacija jau priimama ir pradeda normalizuotis.

Terminą „gedėjimas“ pavartojau ne veltui. Tai – tarsi gedulas žmogaus, kurį pažinojome. Reikia atsisveikinti su artimuoju, nors jis ir gyvas, galbūt net bendraujantis. Bet kartu netenkama žmogaus, su kuriuo buvome tokie artimi. Nes psichikos negalia, sutrikimai tikrai keičia žmogaus elgesį, jo mąstymą, požiūrį, tad keičiasi ir santykis su juo bei artimaisiais.

Dar galime padėti nekeldami jam ar jai neadekvačių lūkesčių, reikalavimų, nes tai gali būti susiję su nusivylimu tiek savimi, tiek artimuoju.

Svarbu paminėti, jog pagalba yra teikiama ir žmogui, ir artimiesiems. Tačiau nepasirūpinę savimi, tikrai neturėsime įrankių, kaip pasirūpinti kitais.

Kai turime tokį žmogų šeimoje, dažnai galime jausti didelę naštą, stresą, perdegimo simptomus, jausti bejėgiai, irzlūs, pikti, nerimastingi. Vis dėlto vidinio perdegimo reikėtų vengti. Tad svarbu įvardinti, kas teikia stiprybės sunkiausiais gyvenimo momentais. Dažnai žmonės jos semiasi iš bendruomenės, tikėjimo ar kitų sričių.

Noriu pabrėžti, jog be galo svarbu kreiptis pagalbos dėl savęs. Yra įvairių terapinių grupių, kurios teikia pagalbą psichikos negalią turinčių žmonių artimiesiems. Naudingos gali būti ir individualios konsultacijos pas psichologus, psichoterapeutus.

Svarbu būti atviram su šeimos nariais. Konfliktai šeimoje gali paaštrinti situacijas. O, pasikeitus santykiui su artimuoju, konfliktų tikimybė išauga.

– Galbūt psichikos negalia ar sutrikimas gali turėti kokią nors pozityviąją pusę? Tarkim, Aspergerio sindromas?

– Iš visų neigiamų situacijų galime daug išmokti, pasisemti stiprybės. Jei kalbame konkrečiai apie Aspergerį, jis yra lengvesnė autizmo spektro forma. Jo tikrai negalime vadinti negalia. Tokiam žmogui sunkiau palaikyti socialinius santykius, yra paveiktos tam tikros kognityvinės funkcijos.

Ar galime teigti, jog tai žmogui naudinga? Nedrįsčiau sakyti, jog psichikos sutrikimai gali būti malonūs, bet bandant ką nors teigiamo įžvelgti Aspergerio sindrome ar autizme… Tokie žmonės turi polinkį į aukštesnį intelektą tam tikrose srityse.

– Psichikos sutrikimas ar negalia gali ūmėti arba silpniau pasireikšti, pavyzdžiui, kaip kokia nors lėtinė somatinė liga…

– Vėl svarbu atskirti, ar kalbame apie negalią, ar apie sutrikimą. Pavyzdžiui, šizofrenija. Jei ji paūmėja iki negalios, sugrįžti tikrai yra sunku.

Bet jei kalbame apie nerimo sutrikimus, atakas, terapijos pagalba, kartais vartojant ir medikamentus, galima tikėtis, jog žmogus sugrįš į savas roges ir su juo viskas bus gerai.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ nori įkvėpti gyventojus gyventi sveikiau ir kviečia sekti informaciją https://www.vilniussveikiau.lt/ bei socialiniuose tinkluose.

Pranešimą paskelbė: Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą