Studijos - Karjera

Prof. Schultzas: JAV ir toliau tvirtai laikosi nuomonės, kad Ukrainos narystė NATO nėra neatidėliotina

Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius David Schultz savo straipsnyje bando paaiškinti JAV poziciją dėl galimos Ukrainos narystės NATO. Jis rašo, kad liepos 11-12 d. Vilniuje vykęs NATO viršūnių susitikimas išryškino atotrūkį tarp JAV ir kitų NATO narių, sprendžiant, ar Ukraina turėtų būti priimta dabar, ar artimiausioje ateityje.

Neseniai Vilniuje pasibaigęs NATO Viršūnių susitikimas (NATO Summit – angl.) buvo reikšmingas dėl daugelio priežasčių. Galbūt vienas iš svarbesnių rezultatų – atotrūkis tarp JAV ir kitų NATO narių, kai buvo sprendžiamas klausimas, ar Ukraina turėtų būti priimta į NATO dabar, ar artimiausioje ateityje. JAV ir toliau tvirtai laikosi nuomonės, kad Ukrainos narystė NATO nėra neatidėliotina.

Šis nuomonių ar požiūrių skirtumas nėra vienintelis, skiriantis JAV nuo kitų NATO narių ar Europos apskritai. Nepaisant daugiau nei 500 dienų trukusio karo, JAV užsienio politikos institucijos vis dar skirtingai vertina Europos saugumo klausimus. Kokie yra šie skirtumai ir kaip JAV vertina Rusijos ir Ukrainos karą?

Rusija kaip regioninė geopolitinė grėsmė. Dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir pirmaisiais šio amžiaus metais vyravo įsitikinimas, kad Rusija nekelia grėsmės nei JAV, nei likusios Europos saugumui. Daugelis JAV užsienio politikos atstovų manė, kad po SSRS subyrėjimo, JAV laimėjo šaltąjį karą ir kad Rusija, demokratizuodamasi, netrukus prisijungs prie Vakarų. Šį amerikiečių įsitikinimą atspindi garsioji Francis Fukuyama knyga „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (The End of History and the Last Man). Vienu metu net buvo kalbama apie galimybę Rusijai pasiūlyti narystę NATO.

Tik 2014 m., kai Rusija įsiveržė į Krymą ir kitas Ukrainos dalis, JAV prezidentas Barakas Obama pareiškė, kad Rusija geriausiu atveju yra „regioninė jėga“, kuri nekelia grėsmės nei JAV, nei Europos saugumui. Lietuvos ir kitų valstybių – Rusijos kaimynių – pareigūnų argumentai, kad Rusija tebėra grėsmė, kuri nesumažėjo žlugus Sovietų Sąjungai, buvo ignoruojami. Be to, net nebuvo aišku, ar JAV laikė Ukrainą Europos dalimi, ar tik satelitu Rusijos orbitoje.

2022 m. Rusija šiek tiek pakeitė amerikiečių požiūrį. Dabar į Ukrainą žiūrima kaip į Vakarų pasaulio dalį. Rusija kelia vis didesnę grėsmę Europos stabilumui. Rusija kelia ne tik tiesioginę, bet netiesioginę grėsmę JAV saugumui. Tačiau JAV vis dar iki galo neįvertina Rusijos keliamos grėsmės nei Europos, nei Amerikos saugumui. Į ją vis dar žiūrima kaip į regioninę jėgą, kurią vis dėlto reikia suvaldyti.

Norint išvengti karo su Rusija, būtina po truputį didinti JAV pagalbą Ukrainai. Džo Baidenas (Joe Biden) nenori, kad JAV kariautų su Rusija. Kiekviename karo etape jis lėtai teikė pagalbą ar ginklus, bijodamas, kad kitas žingsnis gali išprovokuoti tiesioginį karą. Iš esmės Rusijos branduolinio atsako grėsmė išgąsdino JAV.

JAV nesupranta, kad Putino Rusija reaguoja į jėgą, o ne į silpnumą. Lėtas eskalavimas nedaug paspartino karo pabaigą ar atgrasė Rusiją. Priešingai, tai vertinama kaip silpnumo ženklas, o Rusija tiki, kad tam tikru momentu JAV pavargs remti Ukrainą ir galbūt net pasiduos (ypač jei D. Trumpas bus perrinktas 2024 m.), arba privers Ukrainą nuolaidžiauti ir derėtis dėl užimtų teritorijų.

JAV siūlo lėtą karą be aiškių tikslų. JAV niekada aiškiai nepasakė, kokie yra jos tikslai ir kokia yra karo baigtis. Amerika oficialiai atsisakė atsakyti, kaip atrodys pergalė Ukrainoje. Ar tai grįžimas prie 1991 m. sienų? Ar tai grįžimas prie 2014 m. sienų? Ar tai Ukraina NATO ar ES sudėtyje?

Be to, atrodo, kad didžioji dalis užsienio politikos institucijų mano, jog lėtas, užsitęsęs karas yra būdas išeikvoti Rusijos išteklius. Atrodo, kad siekiama susilpninti Rusijos karinius ir ekonominius pajėgumus, tačiau tiesiogiai nenurodoma, kaip tai paveiks karą trumpuoju laikotarpiu, o Rusiją -ilguoju laikotarpiu.

Karas baigiasi Korėjos sprendimu. Panašu, kad JAV nenori Ukrainos karinės pergalės prieš Rusiją. Tokį mąstymą gali lemti Rusijos režimo žlugimo baimė ir tikėjimas jo destabilizuojančiu poveikiu. Tačiau užsienio politikos institucijos vis dažniau įžvelgia derybų būdu pasiektą susitarimą, kuris padėtų užbaigti karą, ir siūlo Korėjos sprendimą. Korėjos karas niekada oficialiai nesibaigė. Buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo ir Šiaurės bei Pietų Korėjos pasidalijimo sutarta siena. Taip pat diskutuojama apie tai, kad iš esmės egzistuoja, Rytų ir Vakarų Ukraina, kur pirmoji apima Krymą ir kitas Rytų Ukrainos žemes, kurias Rusija ir toliau išlaikys iki konkrečios derybų datos. Be to, užsienio politikos institucijos vis dažniau įžvelgia derybų būdu pasiektą susitarimą, kuris padėtų užbaigti karą, ir siūlo Korėjos sprendimą.

Ukrainos narystė NATO įvyks pasibaigus karui, kai šalis bus padalyta. Padalijus Ukrainą pagal Korėjos pavyzdį, narystė NATO būtų grindžiama Rytų ir Vakarų Vokietijos modeliu. Atsiranda dvi Ukrainos: vienai siūloma narystė NATO ir ES, kitai – ne. Ukrainos suvienijimo klausimai faktiškai nukeliami į ateitį.

Dviejų Ukrainų politika atgraso Kiniją. JAV į Rusijos invaziją į Ukrainą žiūri kaip į galimą kliūtį Kinijos invazijai į Taivaną. JAV laiko Kiniją pagrindine pasauline grėsme. Vienas iš pagrindinių JAV ir Kinijos santykių kertinių akmenų yra ginčas dėl Taivano. Kinija primygtinai reikalauja galutinio susivienijimo, JAV tam nepritaria, nors ir šiuo metu nepripažįsta bei nevykdo dviejų Kinijos valstybių politikos. Rėmimas ar skatinimas baigti karą su suskaldyta Ukraina, kuris išeikvotų Rusijos išteklius ir neįtrauktų JAV į tiesioginį konfliktą, išsaugotų Amerikos išteklius konfliktui su Kinija ir sukurtų precedentą suskaldytai Kinijai ir Taivanui.

Ukrainos karas – JAV partijų politikos skiriamoji riba. 2024 m. JAV vyks nacionaliniai rinkimai. Šiuo metu JAV viešoji nuomonė remia tiekimą Ukrainai ir nepalankiai vertina Rusiją. Tačiau ji nepritaria tiesioginiam JAV ir Rusijos susidūrimui. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad D. Trumpas gali tapti respublikonų kandidatu į prezidentus, karas taps veiksniu, nuo kurio priklausys, kaip Dž. Baideno administracija elgsis dabar ir 2024 m., kokie bus jos tikslai ir terminai.

Pranešimą paskelbė: Kęstutis Stoškus, Mykolo Romerio universitetas

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą