Laisvalaikis

Plovdivas – seniausias miestas Europoje

Kuris miestas seniausias Europoje? Bulgarai įsitikinę, kad kur kas anksčiau nei Roma, Konstantinopolis, Atėnai ar Kartagina buvo įkurtas Bulgarijos vidurio pietuose, prie Maricos upės esantis Plovdivas. Istoriniuose šaltiniuose jis minimas 342−341 m. pr. m. e., tada vadintas Filipopoliu, tačiau pačiame mieste ir jo apylinkėse rastos archeologinės iškasenos byloja, jog ši vietovė buvo apgyventa dar gerokai iki pirmo tūkstantmečio prieš mūsų erą. Kai kurie radiniai yra apie 6000 metų senumo.

Plovdivas – antrasis pagal dydį, ekonominę ir kultūrinę reikšmę Bulgarijos miestas. Dabartinis miesto senamiestis puikiai atspindi Plovdivo praeitį: romėnų forumai greta krikščioniškų soborų, čia pat Osmanų laikotarpius menančios mečetės bei bulgarų renesanso gyvenamųjų namų ansambliai. Senąjį miesto centrą juosia akmeniniai trakų laikotarpio įtvirtinimai. Miesto sienomis apsuptos siauros viduramžių gatvelės, 15-19 amžių gyvenamieji pastatai, žavintys iš medžio drožinėtais ornamentais ir sienų tapyba. Kultūros paminklai, unikali atmosfera ypač traukia menininkus. Plovdivas, kurio senamiestis yra paskelbtas architektūriniu muziejumi, beveik visada būna kelionės į Bulgariją programoje.

Senovės graikų rašytojas Lukianas yra aprašęs Plovdivo, grožį, vadindamas jį Trimonciumu – miestu ant trijų kalvų. Iš tikrųjų miestas buvo įsikūręs ant septynių kalvų – kaip ir Roma. Trys iš kalvų ir šiandien aiškiai matomos. Bunardžikas – kalva su šaltiniu, šiandien oficialiai vadinama „Išvaduotojų kalva“. Ant jos viršūnės yra paminklas tarybiniam kariui, bulgarų vadinamas Alioša. Džendem-Tepe – Pragaro kalva. Sachat- Tepe savo pavadinimą gavo nuo laikrodžio bokšto, stovėjusio ant jo viršūnės. Markovo-Tepe buvo sunaikinta prieš šimtmetį – besiplečiantis miestas šią kalvą išardė ir jos akmenis sumūrijo į pastatus bei gatvės grindinį. Mažiau pastebimos Plovdivo kalvos yra Džamb-Tepe (Lyno akrobatų), Tiksim-Tepe (Vandenskyros), ir Nebet-Tepe (Sargybinių). Kalvos miesto istorijoje buvo labai reikšmingos – reljefas išnaudotas statant viduramžių tvirtoves, leido slėptis ir gintis įvairių revoliucijų sukilėliams. Dabar jos virtę Plovdivo gyventojų ir miesto svečių pamėgtais parkais, nuo kurių visu grožiu atsiveria miesto panorama.

Bulgarija kelionės albumus gali papildyti netikėtais vaizdais, lyg būtumėte apsilankę Senovės Romoje! Įdomiausi Romėnų periodo objektai Plovdive – Amfiteatras, stadionas ir Irenos namai.

Antikinis amfiteatras Plovdivo senamiestyje buvo rastas atsitiktinai, kai 1968-79 metais Archeologijos muziejus vykdė pietinės miesto sienos sutvirtinimo darbus. Įvykus žemės nuošliaužai, atsivėrė neįtikėtinas vaizdas. Beveik dešimt metų vyko kasinėjimai ir valymas, kol amfiteatras „išniro“ iš po jį dengusio 15 metrų storio žemės sluoksnio. Amfiteatras buvo pastatyta natūralioje įduboje tarp Taksim-Tepe ir Džamb-Tepe kalvų 2-ojo amžiaus pradžioje valdant Romėnų imperatoriui Trajanui. Yra išlikę net 20 iš anksčiau buvusių 28 žiūrovų eilių. Amfiteatrą supa kolonos, arkados ir puošnios statulos. Tai unikalus atvejis, kai kasinėjimų metu atrastas ne senovinio statinio fragmentas, o visas archeologinis objektas, kuris pritaikytas šiandien vykstantiems spektakliams, koncertams ir kitiems renginiams. Pirmas spektaklis restauruotame amfiteatre įvyko 1981 m. spalio 18. Jį stebėjo 4000 žiūrovų.

Romėnų stadionas, esantis Džumajatos aikštėje, buvo pastatytas 2-ajame amžiuje, pagal tą patį projektą, kaip ir Delfio stadionas. Pasaulyje yra tik 12 tokių stadionų.

Plovdivo centre esančioje „Archeologičeski” požeminėje perėjoje galima apžiūrėti klasikinės graikų architektūros pavyzdį – peristilio tipo Irenos namus. Peristilis – tai atvira erdvė, iš visų keturių pusių apsupta dengta kolonada. Statant šioje Plovdivo vietoje požeminę perėją, archeologai rado monumentalaus pastato fragmentus – įspūdingas grindis, puoštas spalvota mozaika. Palaipsniui atsidengė gyvenamojo namo dalys savo prabanga išduodančios, kad jis priklausė neeiliniams miestelėnams. Didžiojo kambario grindys papuoštos mozaikiniu moters portretu su užrašu EIRHNH. Eirene arba Irena yra graikų taikos deivė, jos vardu dabar vadinamas visas namas.

1364 m. Plovdivą užkariavusi Otomanų armija pasuko miesto vystymąsi visiškai nauja kryptimi. Bizantijos architektūrą keitė iki tol nematytas rytietiškas stilius. Iš šio laikmečio yra išlikusi 1582 m. statyta Senoji Pirtis, vadinta „porine”, nes joje buvo atskiri vyrų ir moterų skyriai (dabar Pirties pastate šiuolaikinio meno centras), Bokšto laikrodis ant Sachat-tepe kalvos ir Džumaja mečetė – pagrindinė musulmonų šventykla Plovdive. Tai vienas seniausių Otomanų pastatų Balkanuose, pastatyta 1363–1364 m., o taip pat viena iš didžiausių mečečių: maldos salė yra 33×27 m dydžio. Mečetė atspindi Bizantijos ir Bulgarijos architektūros stilių persipynimą. Skirtingai nuo daugumos mečečių, turinčių vieną kupolą, Džumajos mečetėje yra devyni kupolai. Interjeras puoštas gėlių ornamentais ir ištraukomis iš Korano. Virš aplinkinių pastatų stiebiasi minaretas.

Plovdivas – ne vien antikos laikus menantys griuvėsiai. 19 amžiuje statytoje miesto dalyje visu grožiu atsiskleidžia bulgariškasis renesansas. Unikalios išvaizdos medžio drožiniais ir sienų tapyba dekoruotus namus statė aristokratija, tačiau dauguma jų netrukus perėjo turtingų pirklių nuosavybėn. 1863 m. statytas turtingo pirklio Nikolos Nedkovičiaus namas lyginamas su itališkojo renesanso rūmais, įspūdingas tiek iš išorės, tiek viduje. Balabanovo namas visais laikais buvęs kultūros židiniu, pamėgtas Bulgarijos rašytojų. Netoli jo esantis gausiai dekoruotas pirklio Stepano Hindlijano namas atspindi savotišką jo savininko skonį, įkvėptą egzotinės kelionės į Pietryčių Azijos šalis. Dimitaro Georgiadžio name, kurį 1848 m. pastatė meistras iš Rodopų, dabar įsikūręs istorijos muziejus. Etnologijos muziejus yra viename įspūdingiausių 19 a. laikotarpio pastate, priklaususiame turtingam pirkliui Argirui Kujumdžioglui.

Plovdivas, kaip ir visa Bulgarija, kupinas iškalbingų bei nebylių didingos praeities liudininkų. Kai kurie jų atviri turisto akiai, kiti dar neatrasti – jie glūdi užnešti laiko dulkėmis, apaugę šimtmečių žole, laukiantys savų atradėjų.

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą