Pa­ni­kos ata­ką patyrusieji: galvojau, kad išprotėsiu

„Gal­vo­jau, kad iš­pro­tė­jau“, – taip kal­ba su­si­dū­ru­sie­ji su pa­ni­kos ata­ka, ku­ri dar yra va­di­na­ma šio am­žiaus jau­nų žmo­nių li­ga. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos (PSO) duo­me­ni­mis, net ket­vir­ta­da­lis eu­ro­pie­čių ken­čia nuo ne­ri­mo su­tri­ki­mų, o kiek dar yra pa­ti­rian­čių vien­kar­ti­nių pa­ni­kos ata­kų. Tik da­liai jų nu­sta­to­mas pa­ni­kos su­tri­ki­mas.

Kvie­čia grei­tą­ją pa­gal­bą
Pa­ni­kos ata­ka, re­mian­tis spe­cia­lis­tės žo­džiais, – tai stai­gios ir daž­niau­siai in­ten­sy­vios bai­mės bū­se­na.
 „Daž­nai bū­na mir­ties ar­ba iš­pro­tė­ji­mo bai­mė. Bū­se­na to­kia ne­ra­mi­nan­ti ir sun­kiai to­le­ruo­ja­ma, kad dau­ge­lis žmo­nių krei­pia­si į GMP ar sku­bios pa­gal­bos sky­rių ir nu­stem­ba, su­ži­no­ję, kad yra „svei­ki“, na, bent jau fi­zi­ne pras­me“, – sa­ko LSMU Kau­no li­go­ni­nės Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos va­do­vė, gy­dy­to­ja psi­chiat­rė, psi­cho­te­ra­peu­tė Ra­mu­nė Ma­za­liaus­kie­nė.

Simp­to­mai, ku­riuos pa­ti­ria žmo­gus, ga­li bū­ti įvai­rūs. Daž­niau­siai pa­si­tai­ko kar­dio­lo­gi­niai ar kvė­pa­vi­mo sis­te­mos. Kar­tais ste­bi­mi de­per­so­na­li­za­ci­jos-de­re­a­li­za­ci­jos simp­to­mai.

„De­per­so­na­li­za­ci­ja – tai sa­vo pa­si­kei­ti­mo ju­ti­mas, o de­re­a­li­za­ci­ja – tai ap­lin­kos pa­si­kei­ti­mo ju­ti­mas. Šios bū­se­nos yra to­kios keis­tos, kad žmo­nės ne­ži­no, kaip jas api­bū­din­ti. Ven­gia apie tai kal­bė­ti, nes bi­jo, kad bus pa­lai­ky­ti „be­pro­čiais“. Jei pa­ni­kos ata­kos kar­to­ja­si, nu­sta­to­me pa­ni­kos su­tri­ki­mą“, – pa­sa­ko­ja R.Ma­za­liaus­kie­nė, ku­rios dar­bo ka­bi­ne­te lan­ko­si ne vie­nas to­kius simp­to­mus pa­ti­rian­tis pa­cien­tas.
Nuo pa­ni­kos su­tri­ki­mo daž­nai ken­čia 30-44 me­tų am­žiaus žmo­nės. Bū­tent tuo­met, kai gy­ve­ni­me yra in­ten­sy­vaus dar­bi­nio stre­so lai­ko­tar­pis, be to, dau­ge­lis žmo­nių tuo me­tu au­gi­na vai­kus.

Mo­te­rims dvi­gu­bai daž­niau

Pa­klaus­ta, ar gy­dy­to­jai psi­chiat­rai ste­bi au­gan­čius pa­ni­kos ata­kų skai­čius, R.Ma­za­liaus­kie­nė tvir­ti­na, jog pa­žvel­gus į pro­cen­ti­nę iš­raiš­ką, ji gal nė­ra di­de­lė: 1-3 proc., ta­čiau jei vi­sa tai įver­tin­si­me re­a­liais skai­čiais, pro­ble­ma pa­di­dė­ja.

„Kiek­vie­nais me­tais ne­ma­žai as­me­nų pa­ti­ria pa­ni­kos ata­kas. Be­je, mo­te­rys dvi­gu­bai daž­niau ne­gu vy­rai. Ma­no­ma, kad net 5 pro­cen­tai gy­ven­to­jų pa­tirs pa­ni­kos ata­ką per sa­vo gy­ve­ni­mą. Ta­čiau pa­ni­kos su­tri­ki­mas yra tik vie­nas ne­ri­mo su­tri­ki­mų, to­dėl no­ri­si ak­cen­tuo­ti, kad kai ku­rie as­me­nys ga­li pa­tir­ti ne pa­ni­kos su­tri­ki­mą, o, pa­vyz­džiui, ge­ne­ra­li­zuo­to ne­ri­mo su­tri­ki­mą ar so­cia­li­nę fo­bi­ją. Tai ir­gi sle­gian­čios bū­se­nos, ta­čiau pa­ni­kos ata­ka tu­ri tam tik­rą stai­gu­mą, „ašt­ru­mą“, kas da­ro ją la­bai bau­gi­nan­čia ir sun­kiai per­ne­ša­ma“, – pa­ly­gi­na R.Ma­za­liaus­kie­nė.

Gy­dy­to­jai ten­ka gir­dė­ti įvai­rių pa­cien­tų, ku­rie pa­ni­kos ata­kas pa­ti­ria jau ku­ris lai­kas ir, at­ro­dy­tų, ge­rai jas pa­žįs­ta, is­to­ri­jų. Sa­ko, net ir gal­vo­jant, kad vėl pra­si­dė­jo pa­ni­kos ata­ka, pa­ti bū­se­na bū­na to­kia ne­ma­lo­ni ir bau­gi­nan­ti, jog ei­li­nį kar­tą kvie­čia­ma GMP ir vyks­ta­ma į pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­rių, nes pa­si­reiš­kę simp­to­mai pa­lai­ko­mi ne pa­ni­kos ata­ka, o šir­dies veik­los su­tri­ki­mu.
Pa­ni­kos ata­kų skai­čiaus au­gi­mui įta­kos ga­lė­jo tu­rė­ti ir pan­de­mi­ja, ypač jos pra­džia, ku­ri stip­riai pa­di­di­no gy­ven­to­jų ne­ri­mo ly­gį. To­kios są­ly­gos pa­lan­kios pa­ni­kos ata­kos ir pa­ni­kos su­tri­ki­mo for­ma­vi­mui­si. Be to, pan­de­mi­jos pra­džia bu­vo su­si­ju­si su di­des­niu dė­me­siu svei­ka­tai: žmo­nės su tam tik­ru ne­ri­mu ėmė ste­bė­ti sa­ve, o at­si­ra­dus COVID-19 simp­to­mams itin bi­jo­jo li­gos kom­pli­ka­ci­jų.

Mi­nu­čių rei­ka­las

Pa­ni­kos ata­ka vi­du­ti­niš­kai ga­li truk­ti iki pus­va­lan­džio. „Dėl in­di­vi­du­a­lių svy­ra­vi­mų kai ku­rie žmo­nės įvar­di­ja tik ke­lias mi­nu­tes trun­kan­čią bū­se­ną, o ki­ti aiš­ki­na, kad tai trun­ka va­lan­do­mis ar net die­no­mis. Ta­čiau daž­niau­siai, kaip ir mi­nė­jau, tai mi­nu­čių rei­ka­las“, – ak­cen­tuo­ja gy­dy­to­ja.
Ten­ka gir­dė­ti nė vie­ną is­to­ri­ją, kuo­met be­si­kar­to­jan­čios pa­ni­kos ata­kos nei­gia­mai pa­vei­kia žmo­nių so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą, san­ty­kius su šei­mos na­riais.

„Pa­ni­kos bū­se­nos iš tie­sų ap­ri­bo­ja žmo­nių gy­ve­ni­mus, įskai­tant san­ty­kius, lais­va­lai­kį, dar­bus, įsi­pa­rei­go­ji­mus. Pra­de­da­ma veng­ti si­tu­a­ci­jų, ku­rios ver­ti­na­mos, kaip ga­lin­čios pro­vo­kuo­ti pa­ni­kos bū­se­nas. Ven­gia­ma vie­tų, kur bi­jo­ma, kad ne­bus su­teik­ta pa­gal­ba. Kar­tais net­gi bi­jo­ma vie­nam lik­ti na­muo­se. Tai­gi, pa­ni­kos ata­kos su­ke­lia ne­men­ką dis­kom­for­tą pa­čiam žmo­gui ir ap­lin­ki­niams. Be to, ir ap­lin­ki­niai ne­su­pran­ta, kas vyks­ta su žmo­gu­mi, nes ne­ma­to jo­kios „re­a­lios li­gos“. O lai­ky­da­mie­si mū­suo­se ga­jos nuo­mo­nės, kad su psi­chi­kos su­tri­ki­mais rei­kia „su­si­tvar­ky­ti pa­čiam“, duo­da ne­tin­ka­mus pa­ta­ri­mus, taip tar­si pa­neig­da­mi žmo­gaus pro­ble­mą ir blo­gin­da­mi san­ty­kius“, – apie pa­cien­tų sun­ku­mus pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.
Pa­klaus­ta, kas ga­li iš­pro­vo­kuo­ti pa­ni­kos ata­ką, me­di­kė sa­ko, jog rei­kia ver­tin­ti dau­gy­bę jos at­si­ra­di­mą są­ly­go­jan­čių veiks­nių. Pa­ni­kos de­biu­tas daž­nai bū­na jau­na­me am­žiu­je.
„Vai­kys­tė yra svar­bi vi­so to da­lis. Ma­no ma­ny­mu, la­bai svar­bu ir ar­ti­mie­ji, jų pa­ni­kos ata­kos ar tie­siog pa­di­din­tas ne­ri­mas. Žmo­nės kar­tais gal­vo­ja, kad „to­kia ge­ne­ti­ka“, ta­čiau kar­tais pa­vel­di­mi tie­siog tam tik­ri el­ge­sio mo­de­liai, bū­din­gi tam tik­rai šei­mai. Kar­tais ten­ka gir­dė­ti, kad „mū­sų šei­mo­je vi­sos mo­te­rys pa­ti­ria ne­ri­mo bū­se­nas“. To­kiu at­ve­ju, esant ne­ri­mas­tin­gai ma­mai, vai­kas ir­gi ga­li aug­ti tu­rė­da­mas pa­di­dė­ju­sį ne­ri­mo ly­gį, o pri­si­dė­jus ko­kiems nors pa­pil­do­miems veiks­niams – bren­di­mui, stre­sui ir t.t. – ga­li vys­ty­tis pa­ni­kos ata­ka. To­dėl re­ko­men­duo­čiau į vis­ką žiū­rė­ti kom­plek­siš­kai ir kiek­vie­ną žmo­gų ati­džiai ver­tin­ti bū­tent jo gy­ve­ni­mo kon­teks­te“, – sa­ko R.Ma­za­liaus­kie­nė.
Ten­ka gir­dė­ti apie pir­mo­sios pa­ni­kos ata­kos at­si­ra­di­mą po al­ko­ho­lio ar ki­tų psi­cho­ak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mo.

Pa­gal­bos ra­tas – pla­tus

Vis­gi gy­dy­to­ja psi­chiat­rė R.Ma­za­liaus­kie­nė nu­ra­mi­na, jog pa­ni­kos ata­kos šiuo me­tu yra pa­kan­ka­mai efek­ty­viai gy­do­mos, ypač tai­kant psi­cho­te­ra­pi­jos ir me­di­ka­men­tų de­ri­nį.
„Psi­cho­te­ra­pi­ja yra il­ga­lai­kis pro­ce­sas, trun­kan­tis mė­ne­sius ir me­tus. Tai­gi re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi ne­grei­tai. Me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas duo­ta grei­tes­nį re­zul­ta­tą, o psi­cho­te­ra­pi­ja pa­de­da tuos re­zul­ta­tus iš­lai­ky­ti ir ta­da, kai me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas nu­trau­kia­mas“, – pa­aiš­ki­na me­di­kė.
Tie­sa, jei pa­ni­kos me­cha­niz­mą są­ly­go­jęs veiks­nys iš­si­spren­džia, šis ne­ma­lo­nus žmo­gaus gy­ve­ni­mą stip­riai ap­sun­ki­nan­tis su­tri­ki­mas ga­li pra­ei­ti ir sa­vai­me.

„Daž­nai žmo­nės, su­ži­no­ję, kad jiems yra pa­ni­kos ata­kos, pa­da­ro svar­bius žings­nius, tvar­ky­da­mi dar­bo ir po­il­sio re­ži­mą, mie­go klau­si­mus, mi­ty­bos bei psi­cho­ak­ty­vių­jų me­džia­gų, įskai­tant ir al­ko­ho­lį var­to­ji­mo klau­si­mus bei spren­džia san­ty­kių pro­ble­mas. Tik­riau­siai vi­so to ne­ga­li­me va­din­ti „gy­dy­mu“, ta­čiau kai ku­riais at­ve­jais tai vei­kia ne­blo­gai“, – pa­brė­žia R.Ma­za­liaus­kie­nė.
Spe­cia­lis­tei sun­ku duo­ti vie­ną pa­ta­ri­mą, kaip elg­tis, iš­ti­kus pa­ni­kos ata­kai. Pa­sak jos, pa­gal­bos prie­mo­nių spek­tras – pla­tus, tad kiek­vie­nam rei­kia ras­ti sa­vą­jį va­rian­tą. Pir­miau­siai, sa­ko ji, – pa­da­ry­ti ką nors, kas su­ma­žin­tų ne­ri­mo ly­gį.
„Kar­tais ten­ka gir­dė­ti iš pa­cien­to, kad tik at­va­žia­vus GMP ir dar ne­pra­dė­jus teik­ti pa­gal­bos, pa­ni­kos ata­ka „iš­si­kve­pia“. Ko­dėl taip at­si­tin­ka? Tie­siog pa­di­dė­ja sau­gu­mo jaus­mas, o tai su­ma­ži­na ne­ri­mą – pa­ni­kos ata­ka ges­ta. Kai ku­rie žmo­nės mo­ka „nu­kreip­ti“ dė­me­sį į ki­tus da­ly­kus. Te­ko gir­dė­ti apie sėk­min­gus ar ne­la­bai sėk­min­gus ban­dy­mus įver­ti siū­lą į ada­tą ar pa­na­šius da­ly­kus“, – pa­sa­ko­ja R.Ma­za­liaus­kie­nė, pri­dur­da­ma, jog daž­nai psi­cho­te­ra­pi­jos ei­go­je mo­ko­ma­si įvai­rių bū­dų, kaip tvar­ky­tis su sa­vo pa­ni­kos ata­ka.

Verta žinoti
Kaip at­pa­žin­ti pa­ni­kos prie­puo­lį?
Ašt­rus ar ba­dan­tis skaus­mas krū­ti­nės plo­te, daž­niau­siai per vi­du­rį.
Pa­daž­nė­jęs kvė­pa­vi­mas ir šir­dies pla­ki­mas.
Du­su­lio jaus­mas ir sun­ku­mas įkvėp­ti.
Gal­vos svai­gi­mas ir ko­or­di­na­ci­jos su­tri­ki­mai.
Dre­bu­lys, pra­kai­ta­vi­mas ir py­ki­ni­mas/šleikš­tu­lys.
Ga­lū­nių tir­pi­mas ar skaus­mas. Mir­ties bai­mė, bai­mė iš­pro­tė­ti. 

Pranešimą paskelbė: Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“