Autorė – Urtė Šimonytė
Kartais gyvūnas gali pagyventi pas žmogų, bet pasiėmę mes jam greičiau pakenksime, Aplinkos apsaugos departamentui sako gamtos fotografas Marius Čepulis: „Į natūralius gamtos procesus žmogus neturėtų kištis. Juk gamtoje sužeistus gyvūnus geriausiai „gydo“ sertifikuoti daktarai – lapės, vilkai, ereliai ir kiti plėšrūnai.“
– Nors žmonėms teikiama informacija, aiškinama, kad negalima neštis į namus laukinių gyvūnų jauniklių, ne visi kreipia į tai dėmesį. Ką dar būtų galima padaryti?
– Nemanau, kad yra kitų priemonių nei švietimas. Nežinantys, kad nevalia namo neštis laukinių gyvūnų jauniklių, galiausiai tai supras, bet, deja, per gana liūdna patirtį – kai jauniklis jų rankose nudvės. Galų gale informacijos apie taip, kaip elgtis radus jauniklius, tikrai daug.
Aš pats jau šešerius metus rašau, kaip reikėtų elgtis, bet žmonės man vis dar siunčia paimtų pelėdžiukų ir kitų jauniklių, kuriais netinkamai rūpinamasi, nuotraukas. Vis dėlto džiugu, kad daugėja ir tokių atvejų, kai žmonės pirmiausia pasiklausia, ką daryti, ir tik tada imasi veiksmų.
– Minėjote, kad esate užauginęs ne vieną laukinį gyvūną. Kaip juos auginate? Galbūt pavyko nors vieną jų išleisti atgal į gamtą?
– Esu užauginęs daug laukinių gyvūnų, tik ne žinduolių. Jei augini žinduolį, į laukinę gamtą jo nebepaleisi. Ten jo lauktų beveik šimtaprocentinė mirtis. Auginant žvėrelio jauniklį, reikia iš karto sukurti tinkamas sąlygas, kad jis galėtų išmoktų medžioti. Paukščiukus taip pat reikia mokyti savarankiškai maitintis ir medžioti.
Teko auginti suopį. Dar jauniklį atnešė iškritusį iš lizdo. Galiausiai užauginom. Pradžioje laikėm namuose, vėliau perkėlėm į voljerą kaime. Auginom, mėtėm varles, žuvis, kad pats gaudytų, medžiotų, paskui paleidom į laisvę. Kurį laiką suopis laikėsi netoli nuo mūsų, bet paskui išskrido ir dingo. Ar jis išgyveno, pasakyti negaliu.
Užauginome ir kėkštą, bet jis buvo jau apsiplunksnavęs, todėl nebuvo taip sudėtinga. Esu auginęs varnas, kranklius, jie pasilikdavo gyventi kartu. Vis dėlto svarbiausia – neskatinti laukinių gyvūnų ar paukščių auginti namuose. Jiems reikia erdvės, jie yra laisvi ir negali gyventi narvuose. Jiems geriausia gyventi laisvėje.
Jei priglaudi tokį paukštį, jis turi gyventi laisvai. Turi suprasti, kad paukštis darys ir visokias iškadas. Mano augintas kranklys vogdavo iš bobučių ir kačių maistą, sukišdavo jį į orlaides, vogdavo išmėtytus drabužius, balkonuose išraudavo visas gėlės. Taip pat gąsdindavo mažus vaikus ir jų tėvus. Įsivaizduokite: nemažas paukštis, atsitūpia vaikiškos lovelės krašto. Laikant tokį paukštį su kaimynais sugyventi sudėtinga. Jei gyveni kažkur vienas miške, tuomet gal ir nekils bėdų, kitaip tavo paties ar kaimyno viščiukai bei ančiukai bus nugalabyti, juk kranklys – plėšrus paukštis.
Augindamas laukinį gyvūną turi suvokti, kad paleistas į laisvę jau tą pačią dieną gali būti suėstas. Tokio gyvūno elgsena visai kitokia, o instinktai gerokai silpnesni nei laisvėje augančių gentainių.
Visa tekstą rasite Aplinkos apsaugos departamento svetainėje arba „Facebooke“.
Pranešimą paskelbė: Jurgita Jasiūnienė, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
