Studijos - Karjera

Lyčių nelygybė stabdo ekonomikos augimą ir pažangą

Diskriminacija dėl lyties išlieka viena labiausiai paplitusių pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Nors daug nuveikta siekiant užtikrinti lyčių lygybę, daugelyje šalių moterys vis dar uždirba mažiau nei tą patį darbą dirbantys vyrai, dėl gerokai daugiau šeimos pareigų pakankamai neužsidirba pragyvenimui ir yra ekonomiškai priklausomos nuo vyrų, pernelyg mažai dalyvauja priimant sprendimus politikos, ekonomikos ir verslo srityse, kenčia nuo įvairaus pobūdžio smurto.

Anot Mykolo Romerio universiteto Gyvenimo kokybės laboratorijos vadovės prof. Onos Gražinos Rakauskienės, lyčių lygybė Europoje susiduria su rimtais iššūkiais ir panašu, kad bent artimiausiu metu situacija nesikeis. Pastaruosius dešimtmečius, ypač prasidėjus pasaulinei krizei, paaštrėjo socialinės problemos: padidėjo masinis nedarbas, socialinė ekonominė nelygybė, nuvertinamas žmogiškasis veiksnys ir profesionalumas, smuko moralinės etinės vertybės. Šios problemos skirtingai veikia moteris ir vyrus, riboja jų laisvo pasirinkimo teises. „Daugelyje šalių lyčių lygybė nelaikoma prioritetu ir pirmiausia sprendžiamos makroekonomikos problemos, orientuojamasi vien į pelno siekimą, kovą su infliacija ir valstybės biudžeto deficito mažinimą, į socialinės politikos sutraukimą, todėl neatskleidžia moterų poreikių ir interesų“, – konstatuoja profesorė kolektyvinėje monografijoje „Lyčių ekonomika“.

Jos teigimu, skurdui būdingas moteriškas veidas – moterų materialinė padėtis yra kur kas blogesnė nei vyrų, o tai lemia mūsų visuomenėje įsigalėję stereotipai – pradedant nuo diskriminacijos užimtumo srityje, baigiant pensijomis.

„Dažnai tos pačios profesijos vidutinis moterų darbo užmokestis gerokai mažesnis nei vyrų. Verslininkų – darbdavių ir samdomų darbuotojų – pajamų skirtumai lyčių požiūriu dar didesni, – komentuoja prof. O. G. Rakauskienė. – Pirma, darbo užmokesčio paskirstymą lemia visuomenėje vyraujančios patriarchalinės nuostatos, antra, moterys tradiciškai telkiasi feminizuotose gamybos ir paslaugų srityse, kur darbas mažiau mokamas.“

Anot mokslininkės, istoriškai taip susiklostė, kad sovietiniais laikais vartojimo sričiai buvo teikiama menkesnė ekonominė ir ūkinė reikšmė, joje buvo mažesni atlyginimai. Šioje srityje daugiausia dirbo moterys ir buvo lengva palaikyti žemus atlyginimus, nes moterys šeimoje dažniausiai priklausė antraeiliams darbuotojams. Taip buvo sukurtas užburtas ratas – sveikatos apsaugos ir švietimo srityse susidarė nepateisinamai žemi atlyginimai.

„Privačiame sektoriuje moterų mažiau nei vyrų, ten joms siūlomas mažiau mokamas „vykdytojų“ profesijų spektras. Daugumos verslininkų požiūriu, darbuotojų darbo kokybė labiausiai priklauso nuo lyties, o ne nuo konkrečių išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos rodiklių“, – pastebi mokslininkė.  

Su darbo užmokesčiu susietas ir pensijų dydis. „Moterų ir vyrų pensijų skirtumai sudaro 10–20 proc., o mažiausias pensijas gauna 70 metų ir vyresnės moterys. Žvelgiant į jas matyti kitos kartos problema: jie ne tik prižiūri senyvus artimuosius, bet ir turi juos išlaikyti materialiai“, – sako prof. O. G. Rakauskienė.

Lyčių nelygybė darbo rinkoje turi neigiamų padarinių šeimos santykiams, visuomenės sveikatai. „Darbo užmokesčio asimetrija pagal lytis formuoja ir sutuoktinių pozicijas šeimos viduje, moterims užkrauna didesnę buities naštą, šeimoje kylanti įtampa destabilizuoja santykius, – kalba profesorė. – Opiausias lyčių patriarchalinių stereotipų įsigalėjimo padarinys – gyventojų fizinės, psichinės ir socialinės sveikatos nuosmukis. Silpnesnės sveikatos moterys gimdo fiziškai silpnesnius vaikus, blogėja gyventojų demografiniai rodikliai, menkėja žmogiškųjų išteklių kokybė.“

Lyčių lygybės asimetrija aktuali ne tik mikroekonominiu, kaip ilgai manyta, bet ir makroekonominiu lygiu. „Pasauliniai tyrimai lyčių lygybės srityje rodo, kad makroekonominė politika daro įtaką vyrų ir moterų socialinei ekonominei padėčiai ir atvirkščiai – lyčių lygybė veikia ekonomikos augimą, valstybės finansus, tarptautinės prekybos plėtrą, – teigia prof. O. G. Rakauskienė. – Tiriant lyčių nelygybę darbo rinkoje įrodyta, kad panaikinus lyčių diskriminaciją užimtumo, darbo užmokesčio, socialinių išmokų ir kitokių garantijų srityse, padidėtų ne tik moterų atlyginimai, bet ir nacionalinių biudžetų pajamos.“

Pavyzdžiui, išaugus pasėlių kainoms, ekonomistai tikisi, kad ūkininkai stengsis auginti daugiau, tačiau jeigu visos pajamos sutelkiamos ūkininkų vyrų rankose, ūkininkės moterys neturės jokios paskatos auginti daugiau žemės ūkio produkcijos. Netgi jei tam tikra pinigų dalis ir pasiektų jų rankas, tikėtina, kad jos neįstengtų rinkai išauginti daugiau pasėlių dėl užimtumo namų ūkyje aprūpinant šeimą, prižiūrint vaikus ir t. t.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos, kaip ir kitų pasaulio šalių, BVP struktūroje nėra matoma tokia svarbi ekonomikos sritis kaip namų ūkio ekonomika, arba vadinamoji reprodukcinė, rūpybos ekonomika, atsakinga už žmogiškųjų išteklių reprodukciją šeimoje. „Žmogiškojo kapitalo ir darbo jėgos išlaidos lieka tarsi nematomos šalies ekonomikoje, reproduktyvusis darbas neįeina į BVP, jis niekaip neapskaitomas, nematuojamas ir neapmokamas, – kalba ji. – Namų ūkio ekonomika – namų ruoša, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių rūpyba – dažniausiai gula ant moterų pečių ir vadinama moterų ekonomika. Ji yra visavertė ir labai svarbi ekonominės veiklos šaka, joje taip pat sukuriama pridėtine vertė ir darbas joje turi vertinimas, apskaičiuojamas ir atlyginamas.“

Prof. O. G. Rakauskienė pabrėžia, kad moterys nepakankamai atstovaujamos priimant sprendimus valstybės finansų valdymo srityje: „Moterų interesai ignoruojami valstybės skolinimosi politikoje formuojant investicinės veiklos taisykles ir privataus finansų rinkos sektoriaus veikloje.“ Nors kreditai tapo prieinamesni įvairioms socialinėms grupėms, moterų ir vyrų galimybės juos gauti skiriasi. „Moterims, kaip socialinei grupei, dažniausiai priklauso mažesnė nuosavybė, jos gauna mažesnes pajamas ir tuo pat metu joms tenka didesnė atsakomybė už namų ūkį, jo santaupas. Jų indėliams ir kreditams būdingas mažesnis reguliarumas, palyginti su vyrais, todėl moterims turėtų būti sudarytos lankstesnės kreditavimo ir investavimo schemos. Tačiau bankai ir kitos kredito įstaigos tam nėra pasirengusios“, – paaiškina mokslininkė.

Jos teigimu, lyčių nelygybė iš pirmo žvilgsnio lyg nematoma, tačiau, kaip rodo užsienio šalių moksliniai tyrimai, už ją visuomenė sumoka nenutrūkstamu produktyvumo mažėjimu, lėtėjančia ekonomikos pažanga. Siekdamos išspręsti lėtėjančios ekonomikos pažangos problemą, daugelis pasaulio valstybių diegia lyčiai jautrų biudžetą. Pagrindinis jo principas – siekti išteklių paskirstymo vadovaujantis lyčių lygybės principu, atsižvelgiant į socialinius poreikius.

Lyčių lygybė taip pat yra itin svarbus užsienio prekybos efektyvumą lemiantis veiksnys. „Siekiant sumažinti moterų pažeidžiamumą ir plėsti jų galimybes aktyviai naudotis prekybos liberalizavimo teikiamais pranašumais, didinti jų ekonominę galią, reikia remti moterų teises ir jų dalyvavimą prekybos derybose bei užsienio prekybos formavimo procese, diegti lyčiai jautrias nacionalines eksporto strategijas, remti sektorius, kuriuose moterys turi interesų, skatinti lyčiai jautrias verslo plėtros paslaugas, moterų verslo tinklų kūrimąsi ir kt.“, – siūlo prof. O. G. Rakauskienė.

Informacija parengta pagal kolektyvinę monografiją „Lyčių ekonomika“.

Pranešimą paskelbė: Karolina Derbutaitė, UAB „Vox vera”

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą