Studijos - Karjera

Lietuvos mokyklose klesti patyčios, o daug moksleivių jų nebeatskiria nuo draugiško juokavimo.

Rugsėjį mokiniams vėl sugužėjus į mokyklas, grįžo ir vasarą kuriam laikui pamirštos problemos, susijusios su patyčiomis. Specialistų teigimu, net iki 90-ies procentų vaikų savijauta gali būti bloga būnant mokyklos bendruomenėje. Patirtinių užsiėmimų ir stovyklų organizatoriai „Whatansu“ rengia specialų projektą „Super klasė“, kurio metu klasės atvyksta į komandos formavimo stovyklas, vadovai važiuoja į mokyklas, bendrauja su vaikais, mokytojais ir padeda spręsti kylančias problemas bei iššūkius.

Grupėje ar klasėje esame vienas kūnas – vienas , vienas mes. Ir jei nors vienas narys pasitraukia, įsiskaudina ar užsigauna, organizmas žaibiškai pasikeičia, nes kūne nelieka vienos labai svarbios dalies. Užgauk blauzdikaulį ir visas kūnas negalės normaliai judėti, nes visi kiti organai lauks, kol skausmas liausis. Juk dažniausiai sopančią vietą gydome ir tvarkome, kad visas organizmas vėl grįžtų į balansą ir būtų stiprus. O kaip tai padaryti grupėje ar klasėje? Kaip pagydyti ir pataisyti nepatogius, neatitinkančius lūkesčių, skriaudžiamus vaikus ir paversti juos visaverčiais organizmo nariais?

Svarbiausia – ryšys bendruomenėje

„Jei kiekvienas klasėje galvos tik apie save, apie rezultatą galime ir nekalbėti. Jo nebus. Bet jei išsiugdysime gebėjimą pajungti savo individualumą ne tik sau, bet ir bendram grupės labui, tapsime nenugalimi… Nes bet kuris mano trūkumas taps MŪSŲ trūkumu, o bet kuris mano pasiekimas taps MŪSŲ pasiekimu“, – tokiu principu vadovaujasi „Super klasės“ patyrimų vadovai.

„Pats baisiausias dalykas, kurį mes stebime nuvykę į mokyklas arba klasėms atvažiavus pas mus – tai, kad vaikai nebeatskiria ir nebesuvokia, kada kandžios pastabos ir komentarai peržengia pajuokavimo ribą ir tampa patyčiomis. Klausiame mokinių, ar jiems taip bendrauti yra įprasta, ar jie suvokia, kad tai nėra normalu. Paprastai sulaukiame atsakymo, kad tai tik juokai, o kartais paklausti, ar jiems patinka tai, kaip juos vadina, kaip su jais kalba, atsakymo neturi – sako, kad tiesiog taip yra pripratę. Dar vienas procesas, kurį pastebime kai kuriose klasėse, yra nuolatinis vienas kito kumščiavimas, fizinio smurto naudojimas siekiant paprasto žmogiško fizinio kontakto – draugiškai apkabinti, petį paglostyti pernelyg gėdinga, nejauku, neaišku kaip tai padaryti. Pripažinti, kad taip yra – sudėtinga. Įvardinus tai garsiai paprastai galima sulaukti tik tylios šypsenos.

Viena iš pagrindinių, su patyčiomis susijusių, bėdų yra tai, kad dažnu atveju mokiniai net nesuvokia, kad jos vyksta. Jie neturi įgūdžio to atpažinti. Kažkas jaučiasi prastai, kyla įvairių jausmų dėl to, kas vyksta, bet, ko gero, galvoja, kad bėda – su jais pačiais, o ne tuo, kas vyksta aplink. Jiems tai yra tiesiog kandžios, juokingos pastabos. Dažnai kalbamės apie tai, kad juokinga yra tol, kol juokinga visiems“, – pasakoja patyriminių stovyklų vadovė Evelina Viktorija Žemeikytė.

Ji teigia, jog, susitikę su klasėmis, vos pastebėję patyčias, stabdo viską, kas tuo metu vyksta – nesvarbu, tai diskusija, žaidimas ar bet kokia kita veikla, aiškiai įvardija, kad tai buvo patyčios ir kalbasi su grupe apie tai, kas ką tik nutiko, kaip situacijoje dalyvavę mokiniai jaučiasi ir ką reiktų daryti, kad situacija keistųsi. Anot E. V. Žemeikytės, būtina vaikus stebėti ir edukuoti, kad jie ne tik tyliai kentėtų ne visada suprasdami, kas vyksta, bet ir žinotų, kaip patyčias atpažinti ir ką daryti su jomis susidūrus.

Mokykloms būdingi kraštutinumai

Evelina sako kartais prašanti visų grupėje esančių užsimerkti, kad jie nematytų vieni kitų ir jaustųsi saugūs, o tada pakelti rankas tuos, kuriems yra buvę skaudu dėl neva draugiškų pašaipų. Didelė dalis vaikų pakelia rankas. Pasak vadovės, vaikams reikia narsiai apie savo būseną kalbėtis jiems reikia sudaryti sąlygas, nes kasdienybėje, kai, atrodo, reikia gintis ir saugotis, tai padaryti jiems patiems yra per sudėtinga. Prie to prisidedame ir mes, suaugę – mokytojai, tėvai – išgirdę apie tai, kas vaiką skaudina, sakydami, kad galbūt tai nebuvo patyčios, kad jis perdeda, kad žmogus nieko blogo neturėjo omenyje.

Tame yra tiesos – dažnu atveju vaikai ir patys nežino, kokie jų žodžiai skaudina šalia esančius. Tenka nemažai kalbėtis su mokiniais apie tai, kad noras pašiepti kitą kyla iš vidinio sunkumo, skausmo, noro atkeršyti tiems, kurie anksčiau tyčiojosi ir panašiai. Tačiau svarbu suprasti, kad vien tai, jog esame prie šių dalykų pripratę, nereiškia, kad turėtume tai palikti savieigai ir apsimesti, kad problemos nėra.

„Neseniai iš vienos mokinės išgirdau, kad ji turi įvairių problemų, sunkiai su tuo tvarkosi, jaučiasi viena. Klausiu, ar yra mokykloje psichologė? Pasirodo, nėra. Sakau, o socialinė darbuotoja yra? Yra, bet ji visus miestelyje pažįsta ir mokinių problemos kartais lieka nuneigtos – esą tai, ką jie pasakoja, negali būti tiesa. Problemos taip ir lieka nesprendžiamos. Mano nuomone, bent dalį laiko mokykloje nerimą jaučia apie 90 procentų vaikų, ir nors kartais apima neviltis, stengiamės, kad situacija, nors ir labai iš lėto, po truputį keistųsi.

Pavyzdžiui, teko matyti, kad tos pačios mokyklos aštuntokų emocinis raštingumas bei gebėjimas žodžiais išsakyti jausmus labiau ribotas nei antrokų. Pastarųjų klasėje prie lentos buvo tiesiog parašytos dvi frazės: klausimas „Kaip aš jaučiuosi?“ ir sakinys „Aš norėčiau, kad…“. Tai pats paprasčiausias būdas padėti mokiniams pažinti savo jausmus nuo pat ankstyvo amžiaus – suteikti jiems emocinį žodyną ir skirti laiko paprastam sustojimui įvardinti kaip jaučiasi. Juk kai esu girdimas ir girdžiu kitus – jau žinau, kas skaudina ar sukelia diskomfortą man ir kitam bei turiu galimybę to nedaryti“, – patirtimi dalijasi patyriminių stovyklų vadovė E. V. Žemeikytė.

Problemos gali būti sprendžiamos

Draugystė klasėje, klasės buvimas komanda žinant, kad ištikus bėdai turiu bent 20 žmonių, į kuriuos galiu kreiptis ištikus bėdai ir sulaukti pagalbos – tokia yra viena siekiamybių. „Juk jie yra bendraklasiai – tie, su kuriais kasdien praleidžia bent 5-7 valandas kartu, toje pačioje patalpoje. Kai su mokiniais paskaičiuojame, kiek laiko jie kartu praleidžia per savaitę, jie būna labai nustebę. Juk mato vieni kitus kasdien ne vienerius metus, o staiga supranta, kad vienas kito visiškai nepažįsta. Žino, kuris bendraklasis keistas, kurio nemėgsta, su kuriuo net nesisveikina. O, pavyzdžiui, kas vyksta pas juos namie, kas juos labiausiai liūdina, kas džiugina, net nenujaučia. Žaisdami pokalbių pagal temas žaidimą 3-ose iš 4 klasių išgirstam, kad vaikai pirmą kartą iš tikrųjų pasikalbėjo su savo bendramoksliais. Ne šiaip „labas“ arba „duok nusirašyti matematikos namų darbus“, o iš tikrųjų pasikalbėjo! Sužinojo, kad gal yra kažkokių bėdų jo šeimoje, ką jis mėgsta, apie ką svajoja.

Būtent todėl daug ką darome per žaidimą – žaisdamas žmogus neturi šanso apsimesti, meluoti, būti kažkuo kitu – tam tiesiog nėra laiko. Dažnai sakome – kaip žmogus žaidžia, taip ir gyvena. Ir jeigu jam žaidime nepatogu ar nejauku, tai matosi. Jei nesulaukia pripažinimo ir dėmesio iš artimųjų, tai pasijaučia žaidimo metu. Todėl daug didesnė tikimybė, kad mokiniai vieni kitiems atsivers, bus tikri ir nuoširdūs būtent žaidimo metu, o ne kasdienėje rutinoje.

Jeigu skatinsime santykį ir draugystę tarp bendraklasių, nesvarbu, ar jie antrokai, ar dvyliktokai, yra vilties, kad situacija keisis. Ir net jei kartu mokytis liko metai ar dveji, santykio kūrimas ypatingai svarbus – tai, kokį pagrindą vaikai gauna kurdami santykius artimiausioje aplinkoje (ne tik namie, bet ir mokykloje), nulemia jų ateities santykius su žmonėmis tiek patekus į naują klasę, tiek jau gerokai po mokyklos baigimo“, – sako E. V. Žemeikytė.

Jos teigimu, „Whatansu“ mokykloms rekomenduoja klasėse žaisti pasimatymų žaidimą, kuris skatina vaikus vienus su kitais bendrauti, moko smalsumo, užduoti klausimus, kalbėti patiems. „Žaidimo pradžioje jie susirašo skaičius stulpeliu (tai – jų susitikimų numeriai) ir kiekvienam skaičiui sutaria susitikimą su kuriuo nors bendraklasiu. Pavyzdžiui, aš turiu laisvą antrą eilutę, ar galim susitikti antrą? Moksleiviai užsirašo vieni kitų vardus, o tada žaidimą kuruojantis mokytojas arba vadovas skelbia susitikimų numerius: kada prasideda pirmas, antras susitikimas ir t. t. Vaikai atsisėda vienas priešais kitą ir jiems yra užduodamas klausimas, kuris parenkamas taip, kad kuo daugiau atskleistų apie žmogų. Pavyzdžiui, su kokiais iššūkiais jis susiduria, apie ką svajoja, koks jo mėgstamiausias vaikystės atsiminimas. Klausimai gali būti patys įvairiausi – svarbiausia, kad leistų vienas kitam papasakoti, kaip iš tiesų jaučiasi, ką galvoja, kuo gyvena.

Labai svarbu, kad kol vienas pasakoja, kitas nekomentuoja, tik klauso – nemokėjimas išklausyti nepertraukus irgi yra viena problemų, su kuriomis susiduria vaikai. Juk kai yra neišklausyti ar pertraukinėjami, jie jaučiasi neįdomūs, nesvarbūs. Būtent todėl žaidimo metu yra tik klausomasi, nekomentuojama. Pasibaigus minutei vaikai apsikeičia ir jau antras poroje esantis atsakinėja į tą patį klausimą, o tada seka kitas susitikimas“, – pasakoja Evelina Viktorija.

Ji pastebi, kad tokie žaidimai leidžia elgtis nuoširdžiau, be jokio spaudimo susipažinti vienam su kitu, pamatyti priešais save ne tik žmogaus atvaizdą, bet patį žmogų. Tai leidžia pradėti megztis draugystei ir tikram, nesuvaidintam santykiui. Tai ne tik kuria malonesnę atmosferą klasėje, bet ir gerina akademinius rezultatus. Juk susikaupti saugioje aplinkoje ir įsikvėpti siekti tikslų palaikančioje komandoje daug lengviau. Žinoma, tai nepasiekiama per vieną dieną – būtent dėl to „Whatansu“ vyksta į mokyklas ne tik vesti užsiėmimų, bet ir dirba su klasėmis kelių dienų stovyklose, stengiasi palaikyti ryšį su mokytojais bei tėvais. Taip pat suteikti visus galimus įrankius, kuriais jie gali naudotis grįžę į kasdienį gyvenimą.

Pranešimą paskelbė: GINTARE ROŽĖNĖ, Arbūzų cukrus

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą