Kodėl parduoda verslą

Šiais laikas žmonės itin dažnai parduoda verslą. ko gero, tai sąlygoja ypač didelis paslaugų sektoriaus išaugimas. Tarkim, agrarinėse valstybėse, verslo nėra, tad ir nėra ką parduoti, o pavyzdžiui išsivysčiusiose vakarų šalyse verslo pirkimas ir pardavimas yra labai normalu. Ir aš nekalbu apie akcijų biržą ar sėdėjimą Wall street`e nuo ryto iki vakaro. Juolab tai nėra kažkas, kas būtų susiję su realios uždarosios akcinės bendrovės pardavimu. Verslas tai nebūtinai kažkokia įstaigą į kurią užklydęs gali įsigyti prekių ar paslaugų.

Verslas, tai dalykas kuris uždirba pinigus. Tavo paties darbo jėga, jau yra verslo dalis, o ją pardavinėdamas užsiiminėji verslu. Pagalba kaimynui statančiam namą yra verslas – tu parduodi savo darbo jėgą ir už tai gauni pinigų. Aišku, kaip tu visk supranti priklauso ir nuo tavo verslumo, t.y. gebėjimo uždirbti pinigų. Viskas šioje vietoje, atrodo tikrai gerai, bet yra ir kita sąlyga: Tarkim kaimynas turi užtektinai darbo jėgos, bet nežino, kaip dažyti namą. Čia tu parduosi ne savo darbo jėgą, bet idėją, kadangi patarsi kaimynui, kaip gražiau atrodys jo namas parinkus atitinkamą dažų spalvą. Kaimynas perka idėją, kadangi pats jų neturi. Čia ir išryškėja sąvokos „verslo pardavinėjimas“ subtilybės. Žmonės, kuriems stinga idėjų, perka jas iš kitų, tokių kurie idėjų turi, tačiau neturi išteklių joms įgyvendinti. Stambus verslo magnatas turi daug lėšų ir mažai laiko, o ir idėjų jam trūksta juodai, nes namie žmona rėkia, kad jai atsibodo jos Lexusas, vaikams reikia naujų iPhone`ų, o darbuotojams pastoviai atrodo, kad jie gauna per mažus atlyginimus. Tokioje gyvenimo atmosferoje tikrai sudėtinga būti kūrybiškam, be to, pripažinkime, kad verslo žmonės į verslą papuola su viena gera idėja, ir po truputį jų kūrybiškumas paskęsta rutinoje. O, kai kurie iš vis nesuvokia, kas toks yra Salvadoras Dali ar Johanas Sebastianas Bachas. Didėlė dalis verslo magnatų neturi aukštojo išsilavinimo. Jiems visiems reikalingi žmonės kurie parduoda verslą – idėjas. Todėl visada verta susimąstyti, kur galima parduoti savo naujo ledų fabriko idėją, kadangi perkantis atsiras, jei ne Lietuvoje, tai užsienyje. Iš esmės, idėjos kankina, jos tampa svajonėmis ir ilgainiui užsimiršta, kadangi pats žmogus neišgali jos įgyvendinti, o kažkam kitam atiduoti jos nenori. Tai gi idėją galima parduoti. Prisiminiau seniau vykusi „Santa maria“ prieskonių konkursą, kada žmonių buvo prašoma siųsti savo prieskonių mišinio receptus, o nugalėtojui buvo mokami dividendai nuo pardavimų skaičiaus. Aš, kaip žmogus kritiškai vertinantis marketingo subtilybes, neįsivaizduoju geresnio būdo parodyti, kad tarptautinei kompanijai siaubingai trūksta idėjų, kaip pastarasis. Na, bet dėl to niekas nepralošė. „Santa maria“ gavo tūkstančiu prieskonių receptų, kuriuos, prireikus, gali bet kada paleisti į rinką, o vienas žmogus iš to ir uždirbo.

Idėja, tai yra vienas didžiausių žmogaus turtų šiais laikais. Kūrybiški žmonės pasižymi verslumo stygiumi. Jie turi genialias idėjas naujam verslui, ar jau egzistuojančiam, tačiau nežino, kaip įsteigti įmonę, kiek tai kainuoja, pliusų minusių, ar tų pačių idėjų generavimo ir atmetimo metodų. Dauguma jų, turi rūdą, o ją apšlifavęs verslininkas padaro tikrą pinigų gaminimo mašiną. Kad ir kas parduoda verslą, turi tai pateikti, kaip naują ir dominančią idėją. Niekam nebeįdomu nupirkti jau egzistuojančią bendrovę, kadangi ji jau turi vardą, o jei ji parduodama, tai, greičiausiai, einamuoju metu vardas tikrai prestižo jai neprideda. Idėjos, tai yra verslo variklis, tad nebijokite jų parduoti ir pelnytis iš tų, kurių turi pinigų, tačiau neturi kūrybiškumo.