Laisvalaikis

Keistuolių teatro „jaunikliai”: „Esame nenuspėjamai kurianti karta su visomis savo unikaliomis keistenybėmis”

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystės meno besimokantys jauni kūrėjai – Aido Giniočio ir Ievos Stundžytės vadovaujamo vaidybos kurso studentai – jau spėjo susipažinti su publika ir sulaukti jos pripažinimo. Pirmieji žingsniai teatro pasaulyje tiksliniam Keistuolių teatro kursui buvo išties palankūs – rudenį pristatyta premjera „Riešutų duona”, kurioje režisierius pagrindinius vaidmenis patikėjo jauniesiems aktoriams, sulaukė Auksinio scenos kryžiaus nominacijos, įvairius apdovanojimus jaunųjų darbai parsivežė ir iš kitų Lietuvos scenos menų festivalių. Visgi ankstyva sėkmė neužmigdė ant laurų – jauniausia Keistuolių teatro karta įnirtingai dirba su skirtingais kūrėjais bei dar skirtingesniais pastatymais, savo jėgas išbandydami nuo spektaklių vaikams iki provokatyvių judesio pasirodymų. Lukas Auksoraitis, Matas Pranskevičius, Aistė Šeštokaitė, Urtė Smulskytė, Gintautas Ulmis, Diana Kamarauskaitė, Tautvydas Galkauskas, Lyja Maknavičiūtė ir Džiugas Širvys tarp LMTA sienų dalinasi savo apmąstymais, mintimis bei planais, kurių turi išties ne vieną.

Agnė Vidugirytė

Nors ir vėlyvas vakaras, susitinkame jūsų repeticijų erdvėje akademijoje. Intensyviai dirbate – papasakokite, ką šiuo metu kuriate, kuo gyvenate?
Tautvydas: Dabar repetuojame spektaklį „Aktas” pagal Euripido „Bakchantes” su režisiere Ieva Stundžyte ir choreografe Egle Kančauskaite – premjerą pristatysime balandžio 26 dieną Balkono teatre. Vėliau turėtume statyti A. Čechovo „Tris seseris” su režisieriumi Aidu Giniočiu.
Aistė: Dar planuojame judesio spektaklį su dėstytoja, aktore Judita Urnikyte, kur jungsime Šekspyrą su István Sándorfi paveikslais.
Lukas: Savo baigiamajam darbui taip pat ruošime performansą, kurį greičiausiai rodysime Šiuolaikinio meno centre birželio mėnesį. Aš, Tautvydas, Matas ir Aistė neseniai įsivedėme į teatro „Atviras ratas” spektaklį „Brangioji mokytoja”.
Matas: Savaitgaliais su dėstytoja Ieva Stundžyte darome šiuolaikinių pjesių skaitymus – renkamės medžiagą.
Lyja: Kelios pjesės jau atrinktos. Viena iš jų – M. Norman „Labanakt, mama”, ją vaidinsime aš ir Diana.
Lukas: Na ir, žinoma, vaidiname Keistuolių teatro spektakliuose „Riešutų duona” ir „HOP!”.
Aistė: O šalia to koncertuojame su Aidu Giniočiu – atliekame Vytauto Kernagio dainas.

Jūsų darbų spektras – ypač platus ir eklektiškas. Nors esate tikslinis Keistuolių teatro kursas ir turite konkrečią kryptį, į kurią esate vedami, savo jėgas išbandote labai skirtingose teatrinėse veiklose. Jūsų vienas iš debiutų – režisieriaus Aido Giniočio spektaklis „Riešutų duona”, pelnęs ir Auksinio scenos kryžiaus nominaciją. Kaip sekėsi susigyventi su savo vaidmenimis, scenos senbuviais bei publika?
Lukas: Manau, kad sekėsi gerai. Vyresni aktoriai mus labai draugiškai priėmė, davė daug gerų pamokų ir pasiūlymų. Man buvo gana sudėtinga, nes jaučiau labai didelę atsakomybę: tavo scenos kolegos – profesionalai, o tu – tebaigęs du kursus ir jau eini su jais vaidinti. Gana sudėtinga persiorientuoti, išmokti į juos žiūrėti kaip į kolegas, kai nebelieka studento ir dėstytojo santykio ir atsiranda normalus darbas.
Džiugas: Man reikėjo daug pasitikėjimo savimi, bet tam, kad „Riešutų duonoje” vaidindamas Peliūkštį persilaužčiau, labai padėjo ir kiti aktoriai, ir režisierius. Kadangi vaidinu kiekvieną spektaklį, neturiu dubliuojančio aktoriaus, nebūna ilgesnių pertraukų nuo spektaklio, vis drąsėju tame vaidmenyje. Labai smagu vaidinti, ypač – gastroliuoti: kiekvienas spektaklis yra naujas iššūkis, nes susiduri su nauja publika, nežinai, kaip ji reaguos, ko tikėsis. Kiekvienas spektaklis būna absoliučiai kitoks, bet svarbiausia, kad kiekviename iš jų žiūrovams persiskaitytų esminiai dalykai – dėl to scenoje negalima užsižaisti vien tik su tuo, kas smagu ir juokinga.
Aistė: Prieš statant „Riešutų duoną” jaučiau daug streso – pirmą kartą perskaitę medžiagą iškart turėjome patys galvoti etiudus. Į naują aplinką įkritau kaip kačiukas į vandenį, be to, dirbau su dublere, aktore Jovita Jankelaityte, kuri turi gerokai daugiau patirties ir viską labai gražiai padarydavo – dėl to man pradžioje buvo tikrai nelengva, bet vėliau supratau, jog mes savo vaidmenis kuriame skirtingai ir visai nereikia to bijoti. Dar norisi pasidžiaugti, kad, kaip ir sakė Džiugas, kiekvienas spektaklis yra naujas, visiškai skirtingas išgyvenimas. Atrodo, kad visa komanda tuo mėgaujasi.
Lukas: Dar man labai patiko darbo principas: patys kūrėme etiudus, o tuomet režisierius pasakydavo pastabas, ką reikėtų pataisyti, kaip išgryninti mintį. Dėl to spektaklis susidėjo iš visų indėlio – nebuvo taip, kad režisierius atėjo ir pastatė spektaklį. Visi dirbome, patys kūrėme ir formavome spektaklio vaizdą.
Džiugas: Dėl to šitas darbas yra toks savas.
Lukas: O su publika buvo labai įvairiai. Pirmi kartai buvo tikrai baisūs – kai matai priešais save penkis šimtus žmonių ir turi kažką jiems pasakyti, supranti, jog turi pats gerai žinoti ir suvokti, ką jiems sakai. Per spektaklius ilgainiui atsirado jausmas, kad scenoje esi ne dėl savęs, o turi pranešti kažkokią mintį žiūrovui. Galiausiai išmokau pajusti, ar tai pavyko, ar ne.
Džiugas: Pradeda atsirasti aktoriniai įgūdžiai: pajausti publiką, partnerį, susikaupti. Tiek su „Riešutų duona”, tiek su „HOP!” prisipratinome tiek prie scenos, tiek prie žmonių.

Turbūt nesuklysiu spektaklio „HOP!” auditoriją – mažuosius žiūrovus ir jų tėvus – pavadindama pačia reikliausia. Daugelis tėvų iki šiol prisimena senuosius Keistuolių teatro spektaklius vaikams ir tikisi panašias patirtis suteikti savo atžaloms. Ar patyrėte spaudimą jų nenuvilti? Kokias emocijas ir iššūkius suteikia vaidinimas vaikams?
Lukas: Mes daug galvojome apie tai, kad su Donaldo Bisseto pasakomis tęsiame tradiciją, atsiradusią dar su spektakliais „Aukštyn kojom” ir „Kitą kartą”. Man pačiam spektaklis „Pyp pyp” buvo puikus pavyzdys, kaip scenoje perskaityti D. Bisseto pasakas, ir nerimavau, ar sugebėsime bent jau prilygti tam darbui, tačiau galiausiai stengiausi apie tai negalvoti ir daryti taip, kad pačiam būtų smagu, kad muzika bei pasakos vežtų. Iš aplinkos nebuvo spaudimo, kad turime būtinai išlaikyti aukštą kartelę, pateisinti užtarnautą Keistuolių teatro vaikiškų spektaklių vardą. Viskas pavyko natūraliai – galbūt todėl, kad kūrėme pilna širdimi ir į spektaklį dėjome viską, ką tuo metu galėjome geriausio.
Aistė: Kūrėme būtent dėl vaiko, ateinančio pasižiūrėti spektaklio – ne dėl tradicijos ar istorijos.
Urtė: Tas jausmas, jog viską darai dėl vaiko, ypač sustiprėjo tada, kai susitikome su žiūrovu. Daug reiškia, kai kiti aktoriai po spektaklio pasako: „Sėdėjo vaikas didelėmis akimis ir kartojo jūsų dainelę”… Kitąsyk eidami į spektaklį jau galvojame apie tai, kad turime tam vaikui duoti kažką prasmingo.
Diana: Mes stengiamės ne palinksminti vaiką ar pažaisti vardan žaidimo, o siųsti jam prasmingą žinutę. Prisimenu, kaip prieš premjerą Aidas Giniotis mus susikvietė pasikalbėti apie tai, ką su kiekviena pasaka nešame žiūrovui. Manau, jog svarbu kiekvieną kartą tai išlaikyti.
Gintautas: O man kaip tik šis spektaklis visų pirma buvo dėl mūsų pačių. Tai pirmas vaikiškas spektaklis, kurį darėme kartu, ir manau, kad po tų dviejų metų akademijoje mums buvo gyvybiškai svarbu pažaisti, nueiti ten, kur negali būti jokių blogų emocijų, neigiamo krūvio.
Urtė: Pradžioje mes viską stengėmės daryti taip, kaip žinojome, kad reikia daryti. Bet vėliau atėjo kitas etapas – gruodį turėjome virš trisdešimties spektaklių ir ties puse jų jau leidome sau truputį daugiau pažaisti, replikuoti, atsirado laisvė.
Lyja: Smagu tai, kad turime ryškius personažus, su kuriais, kaip Urtė ir sakė, galima žaisti, ieškoti, improvizuoti. Be to, yra muzika ir dainos, kas mūsų kursui yra labai svarbu, nes esame ganėtinai muzikalūs. Vaidindamas „HOP!” į viską pažvelgi vaiko akimis, supranti, kaip jis galėtų matyti spalvas, muziką, personažus… Dirba vaizduotė, sugrįžti į vaikystę. Vaidindama aš pati prisimenu tą Keistuolių teatrą, kuriame buvau, kai man buvo aštuoneri ar devyneri metai.
Lukas: Kalbant apie Keistuolių teatro tradiciją, manau, kad nuo pirmųjų pastatymų išliko svarbus elementas – santykis su žiūrovu, ypač – vaiku. Tai, kaip priimi mažą žiūrovą, su juo kalbi ir bendrauji, turi tęstinumą nuo pat pirmųjų spektaklių pagal D. Bissetą. Mes bandome įkalbinti vaiką žaisti su mumis, parodyti jam, jog spektaklyje tiek aktoriai, tiek žiūrovai dalyvauja lygiavertiškai. Vaikiški spektakliai reikalauja gerokai didesnio įdirbio, nes vaikai gali, pavydžiui, bet kada pradėti triukšmauti. Tokiems dalykams atsitikus turime atitinkamai reaguoti, tuomet pasijaučia komandos palaikymas – jei vaikai pradeda išdykauti, mes visi stengiamės kažką keisti. Tokie dalykai reikalauja atidumo čia ir dabar.
Matas: Manau, visi pajautėme, kad vaikui nepameluosi. Anksčiau, kai mums taip sakydavo, vis tiek galvodavome, kad kažką pameluoti gali, bet dabar suprantame, kad tai tikrai neįmanoma. Tada jauti, kad vaikai nebe taip žiūri į tave. Būna spektaklių, kai jautiesi pavargęs, tuomet bandai viską padaryti techniškai, neįdedi tiek energijos. Ir štai tuomet pajunti, kad vaikai nebeklauso, veikia kažką kito… Tada turi iš naujo savimi patikėti ir eiti iki galo. Tarpinio varianto negali būti.

Atviro rato” spektaklio „Brangioji mokytoja” publika yra dar kitokia – paaugliai. Šiuo spektakliu prisiliečiate prie itin sudėtingos moksleivių žiaurumo temos. Kaip sekėsi įsivesti į šį spektaklį, susigyventi su tema?
Lukas: Spektaklyje nagrinėjama situacija yra tokia, kad net žiūrėdamas jį jautiesi nemaloniai – supranti, kad tas pats gali vykti realiame gyvenime, dėl to apima nerimas. Reikia labai daug pastangų, kad šis spektaklis praeitų gerai. Užduotis, kurią turime „Brangiojoje mokytojoje”, gerokai skiriasi nuo kitų spektaklių.
Matas: Turime ne susikurti savitą personažą, o išsigryninti jo logiką – kaip žmogus, kurį vaidini, elgtųsi atsidūręs tekste esančioje situacijoje.
Aistė: Dar labai smagu, kad dirbame su aktore Vesta Šumilovaite – Terteliene, kuri dalyvavo šiame kūrybiniame procese nuo pat spektaklio gyvavimo pradžios. Kai išeiname į sceną, jaučiame stiprią jos energetiką, ji tikrai žino, ką daro.
Matas: Kartais spektaklio metu pažiūrėjęs Vestai į akis išsigąstu ir atsitraukiu jau nebe kaip personažas, o kaip žmogus.
Aistė: Atsimenu, kaip Jurgis Marčėnas, taip pat vaidinantis šiame spektaklyje, mums pasakė: „Čia svarbiausia yra išdrįsti”. Yra daug sunkių, šlykščių dalykų, kuriuos privalu padaryti, kad spektaklis pavyktų.
Matas: Spektaklis sunkus tuo, kad pjesė reikalauja būti tikrai negeru žmogumi. Dėl to labai sunku persilaužti per save.
Lukas: Kai kurias personažo savybes atpažįstu savyje. Yra momentų, kur aš būčiau elgęsis taip pat, kaip mano Vitia. Nebūtinai situacijoje su mokytoja, bet bendrai, gyvenime… Labai įdomu, nes visus moksleivių personažus tu, rodos, jau pažįsti iš savo mokyklos – jų tikrai yra, esi matęs, kaip jie elgiasi, kaip atrodo.
Matas: Kai mokiausi mokykloje, mane kažkuo savotiškai žavėjo tokie psichopatai, kaip mano vaidinamas Volodia. Man jis tuo ir artimas – kad kažkuria prasme norėjau būti toks šaltas, logiškas, viską sudėliojantis ir manipuliuojantis. Bet dabar, kai tai reikia daryti scenoje, suprantu – nė už ką nenorėčiau toks būti gyvenime. 

Balandžio 26 dieną pristatysite režisierės Ievos Stundžytės spektaklį „Aktas”, kurio eskizą kai kurie žiūrovai jau anksčiau galėjo pamatyti Balkono teatre. Šis dabas – ne tik psichologinis, bet ir fizinis iššūkis, kur atiduodate labai daug savo jėgų ir esate visai kitokie, nei iki šiol jus pažino publika. Kaip fiziškai ir emociškai susidorojate su šia užduotimi?
Urtė: Pirmosios repeticijos atimdavo labai daug jėgų – būdavo net bloga, o dabar atsirado daugiau ištvermės. Iš pradžių buvo labai sunku perlipti per save tose scenose, kur tenka būti vienai. Kai jau atrodė, kad nebežinau, ką daryti, Aistė pasakė: „Pabandykim tai padaryti kartu”, ir įvyko lūžis. Palaikymas iš komandos stumteli į priekį, leidžia sau įrodyti, ką galiu.
Diana: Mes nė vienas nesame šokėjai, dėl to buvo daug abejonių, ar pavyks viską atlikti gerai. Bet, sakyčiau, choreografė mus labai gerai išminkė, todėl dabar nemažai kuriame ir patys.
Lyja: Eglė Kančauskaitė mumis pasitiki, dėl to ir mes patys pradedame labiau pasitikėti savimi. Tai labai reikšminga spektakliui, nes jis reikalauja tiek iškalbos, tiek judesio, tiek vienas kito pajautimo.
Urtė: Yra viena scena, kur mes, merginos, šokame po vieną. Kai pagalvoju, kada paskutinį kartą šokau solo… Turbūt vaikystėje prieš veidrodį. Bet Eglė labai metodiškai moka rasti kelią, duoda uždavinius, kuriuos atlikę nustojame galvoti apie tai, kaip atrodome per savo solo partiją.
Aistė: Labai džiaugiuosi dėl šito darbo, nes manau, jog jis labai naudingas mūsų kursui. Tai kažkas visiškai naujo, nei iki šiol darėme – išmokome labai daug apie šiuolaikinio šokio discipliną. Be to, kūrybinio proceso metu kiekvienas galėjome prasikrapštyti savo vidinį purvą ir jį išlieti. Šitaip pasirodė visiškai kita mūsų pusė.
Matas: Visi turime savo vidinį seksualumo, intymumo pradą, kurio dažniausiai bijome, jį varžome. Tuo tarpu „Akte” leidžiame sau pabūti sau velniais. Žinoma, reikia daug drąsos, bet sukyla adrenalinas, noras šiek tiek paerzinti tiek žiūrovą, tiek kolegą. Man tai labai smagu.
Džiugas: Labai įdomu, kad visi ganėtinai gašlūs dalykai, kuriuos darome, vyksta nevulgariai, sceniškai priimtinai, veržliai ir su savotiška ironija. Tame atsiranda specifinė teatrinė raiška, ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų purvina, tampa netgi gražu.
Lyja: Tai nėra tik judesys dėl judesio – stengiamės atskleisti ir antikinę istoriją su tema, kuri, manyčiau, yra tikrai aktuali ir dabar. Tai, ką mes improvizuojame, yra ganėtinai intymu, gilu, pakrapšto vidų. Nuostabu yra tai, kiek šis procesas turi įtakos kūniškai mūsų raiškai, kaip išmokstame savo kūną valdyti, jo nesivaržyti. 

Jūsų darbuose vyrauja įvairovė, patys siūlote temas ir medžiagą, improvizuojate, kuriate – panašu, jog nuo pat studijų pradžios sulaukiate didelio savo mokytojų pasitikėjimo. Ar galėtumėte pasakyti, kad turite didelę kūrybinę laisvę?
Diana: Mes turime visišką laisvę – esame skatiname siūlyti savo idėjas, kviestis režisierius. Kartais man atrodo, kad tos laisvės net neišnaudojame iki galo.
Džiugas: Baik tu, išnaudojam! Viskas priklauso nuo to, kaip supranti tą laisvę. Juk galima laisvę suprasti kaip galimybę daryti absoliučiai bet ką, tačiau – ir kaip sugebėjimą dirbti tam tikroje temoje tam tikromis priemonėmis.
Lukas: Man labai keista kalbėti apie laisvę. Dabar tai labai madinga, bet man atrodo, kad remdamasis vien tik tuo, kaip pats ją supranti, būsi šiek tiek apie nieką. Dėl to svarbu gebėti mokytis tą laisvę įgalinti.
Lyja: Man laisvė yra ieškojimas ir savęs atradimas, kai pamatai save visiškai kitu kampu. Tai tinka kalbant ne tik apie spektaklius, bet ir apie koncertus, kuriuos rengiame – ten irgi gali atrasti daug dalykų, kuriuos buvai užgniaužęs viduje per tuos dvidešimt kelerius metus… Tuomet pamatai, kiek daug gylio turi viduje. Nors dažnai kyla noras nusivertinti, esą, ką mes čia per tuos metus pamatėme, kiek galime turėti gylio, palyginus su vyresniais aktoriais? Bet man atrodo, kad mes iš tiesų esame labai stiprūs ir galime tuo sužaisti tiek spektakliuose, tiek gyvenime. Esame karta, kuri kitaip kūrybos nebesupranta – mes tą laisvę ir propaguojame. 

Jūsų kūrybinė laisvė šiuo metu daugiausiai skleidžiasi Keistuolių teatre ir „Atvirame rate”. Į LMTA jau įstojote kaip tikslinis Keistuolių teatro kursas. Kaip dabar, jau apšilę kojas teatro pasaulyje, matote buvimą „keistuoliu”, kaip suvokiate keistumą plačiąja prasme?

Džiugas: Esi įdomus tol, kol esi keistas. Dėl to Keistuolių teatras ir yra įdomus.
Lyja: Aš sakyčiau, kad Keistuoliai yra labai atviri, ir tai man atrodo labai keista, nes retai kada žmogus leidžia sau būti tiek atviras.
Gintautas: Man atrodo, kad buvimas keistu yra labai sudėtingas dalykas kalbant apie vieningą trupę – juk suderinti savo keistenybes yra žiauriai sunkus dalykas, nes tos keistenybės dažnai yra labai kraštutiniai dalykai.
Lukas: Manau, kad mus vienija kažkokia bendra keistenybė. Man Keistuoliai – erdvė, kurioje jauti, jog esi reikalingas. Tai, kad Keistuolių teatras bendrame Lietuvos teatrų kontekste nėra laikomas kažkokiu ypatingu prestižu, mane kaip tik motyvuoja. Dėl to ir norisi ten dirbti, kad nesivaikytum tendencijų, kurtum dėl žiūrovų.
Aistė: Galvojant apie tai, kas yra Keistuolių teatras, pirma man šaunanti mintis – kad mes, čia sėdintys, ir esame Keistuolių teatras. Pabaigę studijas mes visi prie jo prisidėsime, o keistumas juk ir slypi ten esančiuose žmonėse. Labai norisi, kad atėję į teatrą įneštume naujus atspalvius. Viliuosi, kad nesistengsime užkonservuoti kažkokį paveldą, o būsime tokie, kokie tuo metu jausimės esantys, su visomis savo unikaliomis keistenybėmis.
Urtė: Atrodo, kad ateinantys žiūrovai jau žino, kokia yra Keistuolių teatro sudėtis, kaip kokie aktoriai vaidina. Dėl to anksčiau kildavo nerimas – ypač vaidinant „HOP!”. Todėl tikrai labai smagu, kai girdime žiūrovų atsiliepimus – jiems džiugu, kad jaunieji Keistuoliai irgi nepaleidžia to bendro bruožo, kažkokio teatrą vienijančio neapčiuopiamo pojūčio. Žiūrovai džiaugiasi naujais veidais, o tai mums visiems labai svarbu.
Lukas: Keistuolių teatras man tuo ir brangiausias, kad jame taip stipriai jaučiasi žiūrovų ištikimybė ir palaikymas. Dirbame ne dėl įvertinimo, bet dėl žiūrovo. Tai atperka visas pastangas.
Diana: Šį teatrą kuria ne apdovanojimai ar įvertinimai – jį kuria žmonės.

Pranešimą paskelbė: Agnė Vidugirytė, VšĮ Vilniaus keistuolių teatras

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą