Įsivaizduokite, vaikštote miesto gatvėmis – iš netoliese esančios kavinės sklinda džiazo melodija, o šalimais praeivis garsiai leidžia populiarią dainą iš savo telefono. Muzika mieste mus lydi beveik visur, tačiau ar susimąstėte, kada toks viešas kūrinių atlikimas peržengia teisėtumo ribas.
Kada muzika mus džiugina teisėtai, o kada gali tapti rimtų pasekmių priežastimi? Kur slypi autorių teisių apsaugos ribos ir kaip neatsidurti jų pažeidėjų sąraše? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.
Muzikos kūriniai yra priskiriami Autorių teisių saugomiems objektams. Autorių teisių objektai – tai originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.
Taigi, kūriniams, kurie gali būti apsaugoti Autorių teisių taikomi du reikalavimai: originalumo ir objektyvios formos reikalavimas. Pastarasis reiškia, kad sukurtas kūrinys turi būti įgijęs tokią formą (nebūtinai reikia kūrinį fiksuoti kokioje nors materialioje laikmenoje), kuri leistų jį suvokti kitiems asmenims (pvz. knyga, kurią galima perskaityti, nutapytas paveikslas ir kt.). Kūriniu negali būti laikoma tik idėja, kuri nėra įgyvendinta.
Apsaugos į kūrinius atsiradimo momentas
Autorių teisės į kūrinių apsaugą atsiranda nuo pačio kūrinio sukūrimo momento t. y. nuo to momento, kai kūrinys yra išreiškiamas objektyvia forma. Apsaugos atsiradimui įtakos neturi tai ar asmuo, kurdamas kūrinį, siekė, kad jis taptų autorių teisių saugomu objektu ar ne. Įstatymas taip pat nereikalauja jokių formalumų, kurie turėtų reikšmės apsaugai atsirasti (tokių kaip įregistravimas, specialus žymėjimas, pripažinimas).
Autorių teisės skirstomos į dvi rūšis: asmenines neturtines teises ir turtines teises (dar kitaip vadinamomis ekonominėmis teisėmis).
Autoriaus asmeninės neturtinės teisės tai yra teisės, kurios neturi jokio ekonominio turinio. Jos yra neatskiriamai susijusios su autoriaus asmeniu. Šių teisių paskirtis yra saugoti autoriaus asmeninius interesus, kad kūrinys būtų žinomas toks, kokį jį sukūrė. Neturtinės teisės negali būti perleistos kitiems asmenims.
Įstatyme yra įtvirtintos 3 asmeninės neturtinės teisės:
- autorystės teisė – teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį;
- teisė į autoriaus vardą – teisė reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas;
- teisė į kūrinio neliečiamybę – teisė prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją.
Autoriaus turtinės teisės tai autoriaus kūrinio naudojimo teisės. Tik pats autorius, kitas teisių subjektas ar jo atstovas gali leisti arba drausti viešai naudoti kūrinį bet kokiu būdu. Priešingai nei neturtinių teisių atveju, Autorius turi teisę gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis. Turtinės teisės taip pat gali būti perduodamos sutartimis ir paveldimos. Tačiau turtinėms teisėms yra taikomas saugojimo terminas: Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties.
Įstatymas numato šį nebaigtinį turtinių teisių sąrašą:
- atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
- išleisti kūrinį;
- versti kūrinį;
- adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
- platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, įskaitant viešą siūlymą juos pirkti ar tikslinę kūrinio originalo ar jo kopijų reklamą, skatinančią vartotojus juos įsigyti, taip pat nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti kūrinio originalą ar jo kopijas nuosavybėn arba valdyti, importuoti ar eksportuoti;
- viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
- viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
- transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).
Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu.
Kaip autorių teisių reglamentavimas atsispindi viešoje erdvėje paleidus muzikos kūrinį?
Visu pirma pažymėtina, kad muzikos leidimas be autoriaus sutikimo ne visada yra teisės pažeidimas.
Muzikos leidimas viešoje erdvėje yra laikomas kūrinio viešu atlikimu. Viešas atlikimas tai yra kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiesiogiai (gyvas atlikimas) arba pasitelkus bet kokias priemones ar įrangą kokioje nors viešoje vietoje, kurioje tuo pačiu metu dalyvauja arba gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė.
Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad kūrinio atlikimas laikomas netik kai jis yra atliekamas gyvai, bet ir kai naudojant technines priemones jis padaromas girdimu neapibrėžtai visuomenės narių grupei.
Neapibrėžta visuomenės narių grupė suprantama kaip grupė asmenų, kuriuos nesieja jokie tamprūs abipusiai santykiai (pvz. šeima; draugai; klasiokai) ir todėl šios grupės negalima apibrėžti. Todėl garsiai klausant muzikos uždarame draugų vakarėlyje nebus laikomas autoriaus teisių pažeidimu.
Tačiau paleidus muziką viešoje erdvėje, kurioje bet koks praeivis gali ją išgirsti (pvz. leidžiama muzika per garsiakalbius prekybos centre, restoranuose; viešbučių fojė) jeigu nėra gautas autoriaus sutikimas ir jam nėra teisingai atlyginta, tokiu atveju jau bus traktuojama kaip teisės pažeidimas. Už tokį pažeidimą autorius galės reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus (jeigu jie buvo tęsiami ilgesnį laiko tarpą) bei atlyginti už neteisėto kūrinio naudojimą.
Kaip išvengti galimo pažeidimo?
Jeigu yra siekiama legaliai leisti muziką viešoje aplinkoje, siekiant sukurti jaukia atmosfera, iš pažiūros gali atrodyti sudėtinga, nes reikėtų susitarti su visais dainų kūrėjais, kurių kūrinius siekiama groti, taipogi dar sunkumų gali atsirasti, jei siekiama groti užsienio šalies kūrinį. Dar sudėtingiau gali tapti jeigu muzikinio kūrinio autorius ir atlikėjas nesutampa, kadangi tokiu atveju autorinės teisės priklauso dainos kūrėjui, tačiau dainos atlikėjui priklauso gretutinės teisės į dainos atlikimą (gretutinės teisės yra išvestinės teisės į gautą rezultatą panaudojus kūrinį t. y. kūrinio atlikimas, jo įrašas, filmo pirmasis įrašas ir kt.). Todėl sutartis tektų sudaryti su keliais subjektais.
Šiam tikslui egzistuoja kolektyvinio administravimo organizacijos, kurios, sudariusios sutartis su atlikėjai, administruoja jų turtines teises ir užtikrina jų tinkamą įgyvendinimą. Todėl naudotojams yra patogiau, kai gali sudaryti sutartis dėl teisėto kūrinių naudojimo su viena organizacija, kuri administruoja tokius teisių turėtojus.
Lietuvoje tokios organizacijos yra dažnai viešumoje girdimos LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) ir AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija). Kaip galima spręsti iš pavadinimo, LATGA Atstovauja autorių teisių subjektus ir užtikrina, kad autoriams būtų atlyginta už jų kūrinių naudojimą. AGATA užtikrina gretutinių teisių subjektų teises, atstovaudama atlikėjų, fonogramų ir audiovizualinių kūrinių gamintojų interesus.
Taigi, jei asmenys siekia legaliai naudoti muziką savo vykdomoje veikloje, jiems reikia sudaryti sutartis tiek su LATGA, tiek ir su AGATA. Priešingu atveju yra vykdomas teisės pažeidimas už kurį galima sulaukti atitinkamų teisinių pasekmių.
Pranešimą paskelbė: Živilė Jokimaitė Dolgich, AVOCAD, Advokatų profesinė bendrija
