Studijos - Karjera

Inžinerinis išsilavinimas pakloja pamatą įvairioms darbo pozicijoms

Paradoksali situacija – inžinieriaus specialybės paklausa vystantis pramonei ir technologijoms auga ir nežada atslūgti, tačiau Lietuvos aukštosiose mokyklose kasmet mokosi vis mažiau inžinerijos ir inžinerinių profesijų studentų. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius mokslo metus šių profesijų studentų sumažėjo drastiškai – kolegijose beveik perpus (46 proc.), o universitetuose trečdaliu.

Šiuolaikinė inžinerija yra visai kitokia, nei būsimieji studentai dažnai įsivaizduoja ar girdėjo iš tėvų. Šiandien inžinerijos spektras platus: pramonė, keliai, statybos, taip pat programavimas, architektūra, tekstilė, mechanika ir kitos sritys. O dauguma gamybos procesų ne tik automatizuoti, bet jau juda robotizacijos ir skaitmenizacijos link.

Apie inžinieriams atsiveriantį profesinį kelią kalbamės su ilgametę inžinieriaus darbo patirtį turinčiu įmonės „Stansefabrikken“ nuolatinio tobulinimo vadovu Vitalijumi Odinokovu.  Paklaustas, kokia asmeninė savybė yra svarbiausia, norint būti geru inžinieriumi,  pašnekovas nedvejodamas atsako – smalsumas. „Svarbu nebijoti iššūkių ir atvirai priimti naujoves. Smalsumas turi vesti į priekį – nereikia užsidaryti savo dėžutėje ir galvoti, kad išmanai tik mechaniką, moki projektuoti kokius nors dantračius ir viskas. Inžinerija yra žymiai platesnis dalykas“, – sako V. Odinokovas, kurio vienas mėgstamiausių klausimų – kodėl ledas yra slidus*.

„Jeigu esi smalsus, domiesi, kas vyksta aplinkui – gyventi bus įdomiau. Juk gera suprasti, kaip veikia įvairūs procesai. Atrodytų savaime suprantama, kad ledas yra slidus, bet jis toks būna tik iki maždaug -30 laipsnių šalčio. Kodėl?“, – šypsosi pašnekovas.  

Nuo mažų dienų V. Odinokovui buvo įdomu konstruktoriai, mokykloje labiau patiko tikslieji mokslai, tačiau mokėsi ir nemažai kalbų – vokiečių, anglų, rusų, taip pat metus – lotynų. Kai reikėjo rinktis profesinį kelią, tuo metu Kauno technologijų universitete veikė tarptautinių studijų centras, kuriame buvo galima studijuoti eksporto inžineriją užsienio kalba. Ten vyras ir įstojo.

„Visus inžinerinius mokslus krimtau ne gimtąją, o vokiečių kalba. Tai buvo kiek sudėtingiau, bet ir įdomiau. Taip pat atsirado galimybė pagal tarptautinę „Erasmus“ mainų programą pusę metų studijuoti Vokietijoje, man tikrai paliko įspūdį jų švietimo sistema“, – studijų laikus prisimena Vitalijus.

Anot jo, inžinerija yra labai plati sritis, o universitetas tik pakloja pagrindus: „Eidamas inžinieriaus keliu, gali kad ir kelis kartus persikvalifikuoti. Vien kalbant apie mechaniką, šiais laikais gali ir į robotiką pasukti, ir rinktis tiksliąją mechaniką. Mane labiau traukė projektavimas, konstravimas. Baigęs studijas po poros savaičių radau darbą pagal skelbimą laikraštyje – laboratorines ir pramonines krosneles gaminančioje įmonėje. Atėjau turėdamas bazinių žinių, pavyzdžiui, kaip metalai susivirina, kaip pjaunasi. Bet kaip teisingai sukonstruoti aukštos temperatūros krosnį universitetas negalėjo išmokyti. Šias specifines žinias galėjau įgyti tik per praktiką, jau dirbdamas – kiti inžinieriai pasidalijo patirtimi, mokiausi iš savo patirties.“

Inžinieriaus išsilavinimas leidžia ne tik rinktis iš plataus sričių spektro, bet ir pačioje įmonėje keisti darbo profilį, pavyzdžiui, iš projektavimo pereiti į labiau komercinę sritį: „Dirbdamas pardavimų inžinieriaus pozicijoje, gauni ir vadybos žinių, nes bendrauji su klientu tiek dėl techninių, tiek ir dėl komercinių reikalų. Man visada patikdavo dirbti su procesais, taigi ta kryptimi ir sukau savo profesinį kelią. Pasaulis keičiasi, atsiranda vis naujų technologijų, keičiasi gaminiai, todėl įmonių procesai taip pat turi būti nuolat atnaujinami, kad neatsiliktų nuo naujausių realijų“, – įsitikinęs pašnekovas.  

Kalbėdamas apie iššūkius, V. Odinokovas pažymi, kad šiandien rinkoje trūksta darbuotojų ir susirasti gerą inžinierių nėra lengva. „Šiandien nebūtinai ieškome darbuotojų su didele darbo patirtimi, nes praktinių žinių gali gauti ir atėję į įmonę, bet inžinerinis išsilavinimas yra būtinas. Pastebiu, kad baigę aukštąsias mokyklas, jaunuoliai nebūtinai skuba įsidarbinti pagal specialybę. Neretai jie renkasi, pavyzdžiui, baristos ar padavėjo darbą kokiame nors greito maisto restorane“, – sako vyras.

V. Odinokovas taip pat girdi skundų, kad šiandien į darbo rinką ateina kritinio mąstymo neturintys, nemotyvuoti darbuotojai, tačiau jo manymu, tai ne darbuotojų, o vadovų problema. „Jeigu žmogų priėmei į darbą, turi jį ir ugdyti. Žinoma, tam reikia laiko, pastangų, bet tik taip žmogus ima mąstyti kritiškai, priimti kitokius sprendimus, nei anksčiau priimdavo, ir net stebinti savo įžvalgomis. Smagu matyti, kaip žmonės auga. Taigi pats darbdavys negali tikėtis, kad nieko neinvestuodamas, turės gerą darbuotoją“, – apibendrina pašnekovas.

Visas straipsnis publikuotas ČIA

Tekstas parengtas projektui „Euroguidance“, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Pranešimą paskelbė: Indrė Baltraitytė, Švietimo mainų paramos fondas

Parašykite komentarą