Mano vaikai jau paaugliai. Auginu sūnų ir dukrą.Esu šiuolaikiška mamytė, su vaikais bendrauju ne tik kaip mama, bet ir kaip draugė. Kalbuosi atvirai su jais apie viską, bet ši tema ypač delikati. Taip, mokykloje jie gauna žinių apie tai, bet pedagoginė teorija ir lieka tik teorija, kurią jie išklauso kaip privalomą dalyką ir tiek. Visai kas kita, kai tai išgirstama iš žmogaus, kuriuo pasitiki, kuris remiasi savo asmenine patirtimi ir nesidrovi ja pasidalinti. Kaip tai padaryti, nepažeidžiant natūralių santykių (ta prasme laikantis tam tikrų etikos ir moralės taisyklių) tarp tėvų ir vaikų?.Patarkit, pasidalinkit savo patirtimi. Laukiu…

Nepasitikėjimas yra baisiai bjaurus dalykas,- kai tau nuolat atrodo jog kitas žmogus tave bando apgauti, apsukti….. atrodo, kad tau nuolat meluoja… kad niekas negali atlikti geriau darbo uz tave… ir daug kitų situacijų kai žmogus liguistai nepasitiki visais aplinkiniais. Norėčiau, kad pamąstytumėt, kodėl taip atsitinka,- kas lemia nepasitikėjimą. Juk viskas slypi pačiame žmoguje… -Kas?

Viena jau 3 metai. Na ne viena, su vaikais.Atrode nieko man ir nereikia. Nuostabus jau dideli vaikai ir man dar tik38. Darbas, poilsis, draugai… Ir staiga JIS. Nebuvau sutikusi tokio vyro. Taip nebuna, vieni pliusai. Bet vedes vyras jeigu sako, kad myli ne savo zmonai, tai argi ne minusas??? Nenoriu buti viena, bet vedes…As nusipelniau kazko geresnio… O gal … Juk tik vienas minusas………..

Su juo pazystami tik metai. Labai retai susitinkam. Jis gyvena uzsienyje. Parvykes sutikt N. Metu pasake norys gyvent kartu. Nesutikau. Toks didelis metu skirtumas.Nezinociau, kaip pristatyti savo tevams, draugams… Jis isvyko. Dabar kviecia pas save. Jis gyvena labai dieliam mieste ir ten moteris vyresne- normalu. Skambina kiekviena diena ir sako kaip myli ir t.t. As jo nemyliu, bet trauka yra, ir kuo toliau tuo didesne.As pasiteisinu, kad turiu gera darba, ir neturiu kam palikt vaiku.Zodziu, atrodo, abu norim but kartu bet as bijau amziaus skirtimo, bijau isimylet ir likt iskaudinta. Aisku, ji as iskaudinus ir ne viena karta. Jeigu perskaicius toki trumpa pasakojima imanoma ka patart…. Busiu dekinga…

Diskusijas „Kam virš…“ skaitinėju ne taip senai. Ir vis verkšlenančios gražuolės(?) įsimylėjusios vedusius vyrus – mane myli, žmonos nemyli, gyvena dėl vaikų ir t.t. FUI! Išduodamos, žeminamos, paliekamos žmonos, kur Jūs?! Juk Jūs irgi mylėjot, mylit, Jums taip pat skaudu. Pasidalinkit savo skausmu ir patirtim. Kaip atsikratėt vyro meilužės? Gal išakėjot nagais veidą, bandėt kalbėtis su ja, jos draugais ar giminėmis, o gal net susidraugavot? Ar sunku susitaikyti su pažeminimu ir gyventi toliau lyg nieko nevyksta, nors tikrai žinai kur taip ilgai „dirba“ vyras? O gal spjauti į viską ir savo gyvenimą (dažniausiai ir vaikų) bandyti tvarkyti iš naujo? Į ką galėjot atsiremti kai būdavo ypatingai sunku, iš ko sulaukėt…

Kaip jus manot ar tikra meile kuri tesiasi ne vienus metus tarp vyro ir moters, kai vienas kita supranta be zodziu… kai jiems susitikus oras isielektrina ir visi aplinkui ta kibirksciavima jaucia…kuri neisblesta per tukstantini atstuma ir begalini laika – gali uzgozti isipareigojimai, vedybiniai saitai su kita moterim ir jau auginami vaikai? Ar tokia meile reikia iprasminti skirybomis ir vedybomis su mylima moterim? O gal galima myleti slapta, ar tas slaptumas, kuris tesiasi jau l. ilgai – tikrai nemeiles irodymas man – meiluzei? Ir dar… zinau kad jam isiskyrus butu sunku mums abiem – materialine prasme – o dabar ji vilioja atostogos, itakingi draugai, jaukus namai, keliones su seima, nors…