Gėlės istorija

Laikiau tą trapią gėlelę rankoje. Prieš tai ji puikavosi vitrinoje, tarp kitų gėlių. Džiaugėsi, kad ją pagaliau išrinko gražiausią ir bus įteikiama geriausiems. Bet ji klydo manydama taip. Dabar ji neatrodo tokia pasitikinti savimi, dabar ji atrodė pavargusi ir nusivylusi, nes laikiau ją rankoje, stipriai suspaudus ir teikiau jai liūdesį ir neviltį savo žodžiais, savo prisilietimu. Atrodė ji suprato mano mintis. Skaite ji jas kaip kokią atverstą knygą, nors tokia nebuvau. Ji manęs bijojo. Nebijok manęs gėlelę, aš nenoriu, kad tu nuvystum, aš tik noriu, kad tavęs niekas nepaimtu, aš tavęs neikam nenoriu teikti. Bet matydama kaip ji silpsta paleidau ją. Atrodė, kad ji krito visą amžinybę. Ooo, kad taip būtų…
Dabar žiurių kaip ji bejėgiškai guli ant žemės baloje, bet aš nemačiau, kad jai skaudėtų. Atrodė jai palengvėjo, kad tiek daug jausmų dalinuosi nebe su ja. Bet man jos dar labiau pagailo. Ji taip ir nesupras kas ta meilė. Atrodo sugrioviau gyvenimą ne tik savo, bet ir gėlelės. Supratau, kad jai geriau gūlėti baloje nei kęsti mano liūdesį, mano skausmą, manoo neapykantą tam kam tūrėjau įteikti šią gėlelę, pasakydama jiems gražios vestuvės. Man ne nepatiko jos. Man buvo bloga juose sedėti, dar blogiau graudu, ne deė to, kad nuotaka išteka už jo, o, kad jis veda kitą. Nejau jam septynerius metus tebuvau tik žaidimas. Netikiu dabar tikrove, aš žinau, kad čia manęs nėra, bet man reikia patikėti, kad as čia sėdžiu ir žiūrių, kaip mylimas vaikinas veda kitą, visia nepanašia į mane, jis juk jos taip gerai nepažysta kaip… Žinau tiesa skaudi, bet ir kokia ji būtų reikia su tuo susitaikyti. Žinau, kad jo aš niekada netūrėsiu. Atrodo, kad jo niekada ir nebuvo.
Dabar…
Dabar jis man primena eilėraštį, kurio neprisimenu. Dainą, kurios tikraiusiai niekada nebuvo, ir vietą, kurioje nesu buvusi.
Mano sukurta istorija.