Esu mergina ir turiu bėdelę dėl meilės..

Sveiki. Taigi esu mergina ir turiu bėdelę dėl meilės.. Gyvenu Lietuvoje ir čia turiu savo gyvenimą, turėjau simpatiją, viskas ok. Bet vienas atsotogas išvažiavau į kitą šalį {šalies neminėsiu} ir ten nutiko tai, ko niekada nesitikėjau ir nenorėjau. Iš charakterio esu ištikima, gan rami, kai kas sako, kad net per daug rimta, ir nors buvau oficialiai laisva tačiau Lietuvoje turėjau stiprią simpatiją su kuriuo mąstėme ir būti kartu šiek tiek ateityje ir viską, ir tame užsienyje aš buvau su tėvais. Ir ten susipažinau su vaikinu, turbūt pirmą kartą pajutau tokią begėdišką aistrą, kad protas visiškai užsiblokavo.

Tiek man, tiek spėju jam. Abu pulte puolėm į tą sūkurį, praktiškai šnekėjom mažai.. Mat aš beveik kalbos nemoku, o jis angliškai nekerta.. Tad praktiškai fizinis artumas, viskas išreiškiama vien žvilgsniais, pojūčiais, žodžiu kažkas begalo stipraus. Ir vėliau jis pradėjo mąstyti apie mus, norėjo būti kartu, klausė ką darysim kai aš išvažiuosiu, o aš kaip idiotė tik tylėjau, nei turėjau nei mokėjau ką pasakyti, ir buvau įsikalus, kad man reikia viską apmąstyti ir praktiškai jį atstūmiau.. Išvažiavau.. Grįžau į Lietuvą, niekaip negalėjau jo pamiršti, kiekvieną naktį jis mano galvoje.. Išsiskyriau su savo simpatija, praradau galima sakyti viską, neturiu nei meilės nei ramybės nei ateities vizijos. O dar ir savivertę susimenkinau, kad sugebėjau atsiduot tik iš aistros.. Žodžiu o dabar plačiau apie problemą. Mes su juo lyg ir susaistyti giminės ryšiais {ne kraujo}, kaip minėjau buvau su tėvais, ir tėvams jis visiškai nepatinka, o jo tėvams aš taip pat. Jie nenori, kad mes būtume kartu. Beje, man devyniolika, o jam dvidešimt dveji, bet abu dar gyvenam su tėvais. Tad aš su jais taip pat nenorėjau pyktis ir stengiaus susivokt, kad man jo nereikia, kad jis į mane negali net rimtai žiūrėti po visko. Bet širdies neįtikinsi. Taigi mes kadangi susitinkam giminės kaip ir suvažiavimuose, galima taip pasakyti, tai jį mačiau per vienas šventes, vienas su kitu elgėmės šiltai, lyg nieko niekada nebūtų įvykę, bet jautėsi didžiulė elektra ir jo simpatiją jaučiau stiprią, ir pati, atrodo, rodžiau.. Bet gal ir nelabai, gal šiek tiek persistengiau su šaltumu ir jį įskaudinau, net neįsivaizduoju.. Žodžiu tą kart nieko neįvyko, jis išvažiavo ir t.t. Poto vėl susitikom, ir šįkart {po visko praėję jau du metai} aš buvau pasirįžus kai jį susitiksiu ir jei jis man dar kažką jaus būti su juo, tęsti mūsų draugystę, tebūnie susipykti su tėvais, žodžiu buvau euforijoj mąstant apie mūsų meilę ir ką ji nugalės. Ir še tau, kad nori, susitikom ir nieko nebėra, jis manęs ėmė vengt, neberodyt man dėmesio, o man širdis plyšta, nesuprantu kodėl taip yra. Jau pramokau kalbą, galėčiau pasikalbėti, bet tik tuo atvejau jei susikurtų kažkoks bent santykis, nes drąsa nepasižymiu ir man tikrai sunku pasirįžti, o iš jo pusės atrodo, kad jis manęs kažkiek bijo, kažkiek pyksta. Nu esmė, kad nežinau kas nutiko, ir nebegaliu taip gyvent, jis vienas mano galvoj ir širdy, negaliu jo užmiršt.. O gal panelę susirado ar ką.. Didelė tikimybė, o gal dar kas.. Ramiai nebeišmiegu, sunku pamiršt, noriu, bet neišeina. Daug klaidų pridariau, pati atstūmiau, pati papasakojau, kad Lietuvoj turiu simpatiją {jis taip ir liko manyt, kad aš su juo likau, bet nėra kaip jam pasakyt, kad klysta}, žodžiu elgiaus taip tarsi man čia tik žaidimas. Iš pat pradžių ir buvo. O dabar.. Kuo toliau tuo labiau aš jį myliu, bet iš dalies ir bijau, juk jo praktiškai nepažįstu, jei tarkim aš pasirįžtu su juo pasišnekėt ir jis mane atstumia tai išgyvenu, susitaikau ir gal kažkaip.. O jeigu ne, jeigu mes drug liekam kartu ir abu susipykstam su tėvais, aceit iš didelės meilės, o poto aš pamatau koks jis yra, o jis koks aš ir išsiskiriam, ir tada aš lieku be nieko. Be šeimos, be gyvenimo. Jau ir taip likau viena.. Aš viskuo rizikuoju, nežinau ką daryt.. Geriausia būtų, kad vaikinai man pasakytų ką gali reikšti toks vaikino šaltumas, tiesiog kas nutiko, nes mano akys visada jam šypsodavo, visą tą laiką ir jis atsakydavo, o tada staiga po pusės metų {per kuriuos niekaip nebendravom} jis nebeatsako, užsidarė. Ar yra tikimybė, kad jis man dar kažką jaučia? ar išvis jis kažką jautė? Ar įmanoma jausti kažką daugiau nei kūnišką trauką merginai, kuri atsidavė pirmiau laiko? Aš tikrai gailiuos, dabar viską daryčiau kitaip, gyvenimas pamokė. Tiek išverktų naktų.. Prašau, pasakykit man kaip yra, nes esu nežinioje.