2025 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininko pavaduotojos dr. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės kalba Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje:
Aukštieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai, garbieji svečiai,
suprantu, kad tai, apie ką mes kalbėsime lyg ir ne to paties lygio sąvokos, rūpesčiai kaip valstybė, laisvė, nepriklausomybė, kova už laisvę ir laisvę gyventi laisviems. Bet leiskite dar kelis žodžius pasakyti apie labai svarbią Valstybės Nepriklausomybės stipendiją ir humanistiką.
Sąsaja su švente neabejotina, nes tik nepriklausoma valstybė gali rūpintis ne tik savo gynyba, išlikimu, bet ir savo jaunais intelektualais, jų moksline kūryba, teikti jiems dėmesį ir paramą. Būti ir valstybiškai nepriklausomiems reiškia ir pačiu rūsčiausiu laiku neapleisti savo kasdienybės, jos rūpesčių, kuriems priskirčiau ir aukšto valstybinio statuso stipendiją.
Humanistikos sąvoka bendrinu humanitarinius ir socialinius mokslus, kaip mokslus, kurių centre yra žmogaus dvasia ir jos rūpesčiai.
Kovo 11-osios šventė skatina sakyti gražius, šventiškus žodžius. Bet laikas toks, kad turime būti kiek galima santūresni, siekti aiškios ir gal netgi rūsčios kalbos. Mano, kaip Valstybės Nepriklausomybės stipendijos, skiriamos jauniems mokslininkams, komisijos narės, vienos iš septynių, pareiga, kurią ir atlieku komisijos pavedimu, paaiškinti šiųmečio stipendijos skyrimo aplinkybes ir argumentus.
Pateikti buvo septyni projektai ir kiekvienas iš esmės vertas aukšto įvertinimo. Su šypsena sakau, kad konkurencija į šią Valstybės Nepriklausomybės stipendiją tokia pat kaip ir į Nacionalinę kultūros ir meno premiją – septyni į vieną vietą. Jau matyti, kad valstybės dėmesys labai suaktyvino jaunus mokslininkus, kad jų darbų strateginiai užmojai darosi inovatyvūs, o paprastai pasakius – netgi netikėti, energingai įsiveržiantys į standartines dabarties temas. Paminėsiu bent porą, kurias atsimenu ir dalinuosi. „Tiesos paieškas teisinėje valstybėje“. Jauni nenustoja tikėti tiesiog galimybėmis teisinėje valstybėje. Ir kita tema skambanti kaip poezijos tema − „Pasiaukojimą kaip Lietuvos istorinį pasakojimą įprasminančią sąvoką“. Nusprendę tirti istorikai ir ieškantys savo tyrimu tarsi naujos filosofinės vizijos, grąžindami pasiaukojimą kaip svarbią žmogaus gyvenimo ir išlikimo žmogumi pasiją. Brutalėjančios post-tiesos ir agresyvaus pragmatizmo lauke šita sąvoka, „pasiaukojimo“ sąvoka ir jos grįžimas iš tiesų yra kaip reikšmingas jaunų žmonių žingsnis.
Minėdama dar kitus svarbius darbus aš artėju prie svarbiausios žinios. Visų komisijų (jeigu jos dirba sąžiningai, o norėčiau tuo patikinti valstybę, skyrusią šią stipendiją, kad komisija iš tiesų dirbo rūpestingai ir sąžiningai) diskusijos yra intensyvios ir nuomonės paprastai nebūna vienareikšmės, bet visada eina į suartėjimą ir susitarimą. Tokiu susitarimu po diskusijų, šiųmetė stipendija yra skiriama Ernestai Kazakėnaitei, už labai svarbią jos pasirinktą temą, už mokslinį projektą, rūpestingai, dalykiškai ir su didelę kompetencija parengtą. Ji skamba taip: „Valstybingumas ir tapatybės formavimasis XVI−XVII amžiaus lietuviškuose tekstuose“. Neapsigaukime, žingsnis į praeitį, į istorijos glūdumas kartais dabarčiai yra itin aktualu.
Ernestos Kazakėnaitės, jaunos baltistės, baltų kalbų tyrėjos, puikiai išmanančios ir latvių kalbą, jos istoriją, Vilniaus universiteto Baltistikos katedros dėstytojos nuostatos, iš tiesų išsiskiria dalykiškumu, aukštu moksliniu sąmoningumu, tikslingais pasirinkimais. Jauna mokslininkė, dirbanti bibliotekų senųjų fondų archyvuose, lydima puikios sėkmės, lyg pats likimas lydėtų ją savo palankumu, ji yra svarbių baltistikos, tarp jų ne tik lietuvių lituanistikos, bet ir latvių latvistikos šaltinių atradėja.
Daktarės Ernestos Kazakėnaitės disertacija yra labai svarbus žvilgsnis į lietuvių kalbą ir tas žvilgsnis yra sustiprintas antrosios gyvos baltų kalbos, kurią šiandien su dideliu džiaugsmu girdėjome, klausėmės, išgirdome. Ir tai rodo, kad baltų santykiai, balsų gyvųjų tautų santykiai, iš tiesų gyvi iš pačių pažemių, iš kalbos tyrimų. Savo kalbiniais tyrimais Ernesta Kazakėnaitė žengia ir dar vieną žingsnį, kurį manau esant labai svarbų. Rinkdamasi komparatyvistinį lyginamąjį kelią, ji neišleisdama iš akių faktologijos, atsargiai pereina ir į kalbų istorijos, tad ir bendruomenių pasakojimą apie save, plečia bendrinančios filologinės humanistikos erdvę, svarbią ir Baltijos regiono identitetui.
Pabaigai, pagaliau drįsiu ištarti nors vieną gražią ir poetišką mintį, kuri yra svarbi ir neišnykstanti ne tik iš filologų, bet apskritai iš mūsų horizonto. Tai yra Česlavo Milošo mintis, svarbaus lenkams ir lietuviams asmens, lenkų literatūros kūrėjo, bet ir lietuvių dvasinio autoriteto stiprintojo. Jo mintis skamba taip: XIX amžiaus pabaigoje lietuvių tauta atgimė iš filologijos, iš žodžio meilės, iš kalbos. Tad ir nebus perdėta teigti, kad filologija yra svarbi mums, baltų tautoms, taip pat ir kitoms tautoms, svarbi ne tik kaip siaura filologijos sritis, bet ir apskritai kaip tautos gilioji savastis, kaip atgimimo galimybė. Mums nesunku prisiminti, kad ne tik XIX amžiuje lietuviškas atgimimas, bet ir XX amžiaus lietuviškasis Sąjūdis yra išreiškęs ryžtą savo nepriklausomai valstybei, remdamasis kalba, poezija, filosofija, ieškojęs ten savo atramų.
Kai atgimsta tauta, atgimsta ir valstybė. Negalime perskirti šito didžiojo vienijimo. Tai, be abejo, patvirtina mums ir Kovo 11-oji, turėjusi ir stiprią humanistinę, filologinę šaknį.
Tegul ta šaknis per amžius mums lieka gyva ir gyvybinga.
Pranešimą paskelbė: Rimas Rudaitis, Lietuvos Respublikos Seimas
