2026 m. balandžio 20 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Seimo Ateities komitetas kartu su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriumi balandžio 20 d., 15 val., organizuoja neformalaus Ateities forumo „Intelektualinis Lietuvos savarankiškumas“ diskusiją „Į ateitį orientuotas žinojimas: ar įmanoma konceptuali švietimo modelio kaita DI epochoje?“
Šiandien jau gyvename kartu su dirbtinio intelekto (DI) sistemomis, kurios ne tik atsako į klausimus, bet ir generuoja tekstus, kuria hipotezes bei sprendžia uždavinius greičiau ir dažnai kokybiškiau nei vidutinis studentas ar net patyręs dėstytojas. Žmogus vienas atsiduria prieš neaprėpiamą žinių duomenų visumą, kurią kaip pasaulinį hipertekstą „valdo“ dirbtinis intelektas. Visas mūsų supratimas apie tai, kas yra šiuolaikinis švietimas, keičia logiką ir verčiasi aukštyn kojomis. Kas šiandien yra „geras švietimas“, „tinkamos žinios“, kaip apibrėžti kompetencijas dirbtinio intelekto keičiamame pasaulyje, kur neaiškus net pats žmogaus vaidmuo? Kas yra šiandienis mokytojas ar dėstytojas, konkuruojantis su DI pagalba atliktais mokinių darbais ar atsakymais?
Kyla fundamentinis klausimas: ar šioje naujoje pažintinėje tikrovėje mes galime kalbėti apie konceptualią švietimo modelio kaitą, ar esame pasmerkti tik kosmetiniam įrankių atnaujinimui, išlaikant tradicinę ir neabejotinai jau atgyvenusią mąstymo apie mokymą(si) struktūrą? Šiandien DI suteikia momentinę prieigą ne tik prie pavienių faktų, bet ir prie kompleksinės sintezės, akademinio rašymo imitacijos, programinio kodo generavimo be jokio kognityvinio įdirbio. Neišvengiamai kyla esminė prieštara: jei žinojimo turinys pasiekiamas mygtuko paspaudimu, kokia tada pažinimo subjekto ontologinė vertė? Ką reiškia „žinoti“, jei bet kuris įvykio aprašymas ar analizė gali būti sugeneruota per kelias akimirkas?
Klausimas, kokį žmogų turėtų ugdyti šiuolaikinė švietimo sistema ir kaip ji turi būti iš esmės atnaujinama, veda link suvokimo, kokios žinojimo formos, pavidalai ir architektūros reikalingos ugdomajam gyvenimui ir darbui DI jungiamų virtualiųjų pasaulių aplinkose. Ir, aišku, tai suponuoja klausimą ne tik, kaip turėtų būti organizuojamas ugdymas, bet ir koks mokytojas galėtų šias kompetencijas suteikti? Neabejotina tik viena – DI epochoje žmogus (ir naujųjų kartų visuomenės) turėtų išmokti, kaip valdyti DI aplinkas ir tinkamai jose elgtis, kaip ne konkuruoti, o kuruoti DI sistemas ir jų sąveikas su žmogaus gyvenimu bei veikla. Todėl kviestume pažvelgti į patį DI ne kaip į grėsmę ar panacėją, bet kaip į savotišką veidrodį, atspindintį mūsų pačių žinojimo sampratos ribotumą, ir siekti šį ribotumą įveikti.
Šiame kontekste išryškėja superuždavinys ne tik švietimo bendruomenei, bet ir visai šalies ateitimi suinteresuotai visuomenei – išgryninti šiuolaikišką švietimo paradigmą, konceptualiai įvertinti švietimo perspektyvą ir parengti strategines gaires.
Tam reikia patiems sau atsakyti, kaip dorotis su akivaizdžiais šiandienos iššūkiais:
Kas šiuo metu yra mokymo autoritetas? Iki šiol mokytojas arba vadovėlis buvo laikomi pagrindiniais tiesos arbitrais. DI generuoja visiškai kitokį naratyvą – pakankamai įtikinamą, sklandų, tačiau nebūtinai patikimą, dažnai operuojantį nepatikrinta informacija. Švietimo sistema, įpratusi kovoti su nežinojimu, dabar susiduria su nauju reiškiniu – faktų iškraipymu. Tai verčia kelti klausimą: kas tampa mokytoju, kai turinio autoritetą pakeičia sugeneruoto teksto srautas? Ar mokytojo funkcija neišvengiamai slenka nuo informacijos šaltinio link kritinio filtrų eksperto, gebančio atpažinti ir dekonstruoti DI generuojamą epistemologinį triukšmą?
Fundamentalių įgūdžių kaita. Istoriškai švietimas buvo orientuotas į fundamentalių įgūdžių – raštingumo, skaičiavimo, loginio mąstymo – ugdymą. Dabar DI šiuos veiksmus atlieka greičiau ir neretai kokybiškiau. Kyla nerimas, ar nuolatinis DI kaip „žinių protezo“ naudojimas nesukels pažintinių „raumenų“ atrofijos? Ar neprarasime gebėjimo mąstyti be išorinės pagalbos?
Algoritminis atkartojimas. DI veikimas atskleidžia skaudžią tiesą: didžioji dalis to, ką mes tradiciškai laikome akademiniu žinojimu, yra algoritmiškai atkartojama struktūra. Jei sukonstruotas algoritmas gali sėkmingai imituoti mokslinę išvadą, vadinasi, mes patys tą išvadą buvome pavertę biurokratine forma, o ne gyvu mąstymo aktu.
DI kaip diagnostinė priemonė. Į DI galima žvelgti ne kaip į grėsmę, o kaip į itin tikslią diagnostinę priemonę – pažinimo veidrodį, kuris negailestingai atspindi mūsų pačių intelektualinio darbo nuskurdimą ar atsilikimą nuo ateities reikalavimų.
Tai tik simptomiški ir plika akimi matomi atspirties taškai – ne diagnozė ir ne pretenzija į sprendimus. Laukiama diskusija neabejotinai atvers gilesnių įžvalgų ir galimų sprendimo būdų, kurie taps pagrindu politiniams sprendimams Seimo Ateities komiteto darbotvarkėse.
Šia tema diskutuos: Lietuvos mokslo akademijos narys prof. habil. dr. Artūras Žukauskas, Lietuvos Edukacinių technologijų EdTech asociacijos bendrakūrėjas ir valdybos narys dr. Vladas Lašas, kalbininkė (Kazimiero Simonavičiaus universitetas), buvusi Lietuvių kalbos instituto vadovė prof. Jolanta Zabarskaitė, DI transformacijos ekspertas Martynas Kairys, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto direktorė prof. habil. dr. Vilma Žydžiūnaitė.
Diskusiją moderuos Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komiteto pirmininkas doc. Vytautas Grubliauskas.
Diskusiją taip pat galima stebėti Seimo „YouTube“ paskyroje Atviras Seimas.
Daugiau informacijos:
Ateities komiteto biuras
El. p. [email protected]
Pranešimą paskelbė: Agnė Radžiūtė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija
