Laisvalaikis

Artūro Šeštoko parodos atidarymas „Vieta ir laikas ambrotipuose“

Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje birželio 22 d. 17 val. bus pristatyta Artūro Šeštoko paroda „Vieta ir laikas ambrotipuose“. Parodos atidarymas vyks bibliotekos galerijoje 13L.

Artūras Šeštokas – klaipėdietis fotomenininkas. Jau daugiau nei tris dešimtmečius dalyvauja grupinėse parodose, įvairiuose kūrybiniuose bei edukaciniuose projektuose, yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų, išleido du savo fotografijų leidinius (Nutylėtos istorijos / Omitted stories – Klaipėda, 2014; Šviesos kaligrafija – Klaipėda, 2009). Aktyviai kuriantis autorius savo kūryboje neapsiriboja įprastomis fotografijos kūrybos priemonėmis, nuolat gilinasi į jos raiškų specifiką ir ieško naujų būdų užfiksuoti bei perteikti vaizdą. A. Šeštoko temų spektras gana platus, o kūrybai pasirenkamos priemonės dažnai netradicinės, eksperimentinės. Tai suteikia autoriui galimybę gilintis į vaizdo fiksavimo ir materializavimosi skirtingose plokštumose bei skirtingomis sąlygomis momentus. Taip praplečiant fotografinio vaizdo konstravimo bei jo interpretavimo lauką.

Šioje parodoje eksponuojami darbai – jo kūrybinių ieškojimų šlapio kolodijaus technologija rezultatas – originalios ambrotipų plokštelės ir išdidintos jų kopijos. Tokiu principu fotografijos buvo kuriamos XIX a. pabaigoje, 1851 m. jį aprašė Frederikas Skotas Arčeris. Sudėtingo cheminio proceso metu ant stiklo plokštelės gaunamas vienetinis pozityvus atvaizdas, kuris yra stebėtinai atsparus laiko poveikiui. Keliaudamas po Lietuvą automobiliu su įrengta mobilia šlapio kolodijaus fotolaboratorija, A. Šeštokas daugiau nei metus kūrė savo ambrotipų seriją. Ši archajiška fotografijos technologija dabartiniais laikais tampa savotiška alternatyva skaitmenizuotai industrijai, dar palyginti mažai žinomu ir todėl itin masinančiu reiškiniu. Dėl mįslingo atlikimo būdo, baugiai paslaptingo fotografinio vaizdo estetikos – gaunamo rezultato, nukeliančio užfiksuotą objektą/subjektą ne tik į nerealią erdvę, bet ir į keliais šimtmečiais matuojamą laiką. Į terpę, kurioje niekada jis nėra buvęs ir niekada nebus. Tokiu būdu šie atvaizdai, nors gali būti užfiksuoti vos prieš kelias minutes, įgyja ypač didelį atstumą nuo šiandienos, taip tapdami savotiškomis vaizdo klastotėmis. Ir čia įvyksta fotografijos paradoksas. Viena vertus, A. Šeštokas kuria metraštį, dokumentuoja aplinką ir įspūdžius iš savo kelionės, kruopščiai nurodydamas prie kiekvieno užfiksuoto atvaizdo datą ir tikslią vietą. Kita vertus, jo sukurti ambrotipai suponuoja visiškai kitą, tolimą ir nepažįstamą laiką. Todėl jo fotografiniuose atvaizduose jau ne turinys, kaip įprasta, bet būtent šis sufalsifikuotas laikas tampa vyraujančiu dėmeniu, idėjiniu centru.

A. Šeštokas šlapio kalodijaus technologiją pasitelkia kaip būdą permąstyti šiandieninę fotografijos (kaip kūrybinės raiškos priemonės ir kaip meno objekto) situaciją. Fotografija yra nuolat veikiama naujų technikų ir technologijų, kurios vis dažniau suaktyvina fotografijos meniškumo klausimus. Pastaraisiais dešimtmečiais fotografija, kaip vizualinis pranešimas, itin sparčiai plinta. Tačiau toks jos paplitimas ir besaikis atvaizdų dauginimas neretai verčia abejoti ne tik užfiksuoto vaizdo tikrumu. Tai sąlygoja priežastis, dėl kurių abejojama fotografijos kaip meno kūrinio įmanomumu. Būtent tai pastūmėjo šį fotomenininką, pasitelkiant eksperimentinio pobūdžio procesą, gilintis į fotografijos kaip estetinio objekto sukūrimo ir suvokimo problematiką. Pasiūlydamas konkretų laiką ir tiksliai identifikuodamas vietą, jis šį niekuo lyg ir neypatingą momentą šlapio kolodijaus technologijos pagalba panardina po kelių šimtmečių laiko sluoksniu. Todėl, nors ir atpažindamas šiandieninės realybės ženklus, esi perkeliamas į nepažįstamą laiką. Vaizdas mistifikuojamas, tarsi savaime nugrimzta į praeitį ir nūdienis turinys tampa tolimas, lyg ir svetimas, bet be galo įtraukiantis. Visa tai neįmanoma nei išmatuoti, nei tiksliai apsakyti. Tačiau akivaizdu, kad tikro ir gryno ilgesys, nuo rutinos ir vaizdų gausos pervargusi sąmonė be didesnių pastangų priima autoriaus siūlomo žaidimo sąlygas ir laisvanoriškai sutinka būti apgaudinėjama. Šis fotomenininko kuriamas pasaulis yra tai, į ką vėl ir vėl norisi sugrįžti.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Pranešimą paskelbė: Ieva Grigaitytė, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą