„Jeigu mes susisietume su Gamta ir atskleistume joje slypinčias vidines jėgas, jos bendrą procesą, sistemą, tikslus, tada, be jokios abejonės, pamatytume visų įvykių tarpusavio sąsajas. Juk būtent Gamta apima visą tikrovę, beje, ir tą jos dalį, kuri nuo mūsų tebėra paslėpta.“ (prof. M. Laitmanas)
Ką galima pasakyti moteriai, kuri sielojasi ir skundžiasi dėl savo vienų metukų anūkėlio, kuris jau gimė su vidurinės ausies vystymosi anomalija ir pastebima ausies kaušelio deformacija? Ši moteris kartu su dukra verkia ir kankina save nuolatiniu klausimu, kodėl ši nelaimė pasirinko būtent juos – pavyzdingų, mylinčių ir paklusnių piliečių šeimą…
Skirtingais laikais, ieškodami atsakymo į panašius klausimus, žmonės atlikinėjo įvairius ritualus, garbino skirtingas kūno dalis globojančias įvairias dievybes, nuoširdžiai išpažino nuodėmes. Jie galvojo, kad įvairias nelaimes jiems siunčia „blogio jėgos“, todėl jų labai bijojo.
Šiuolaikiniame pasaulyje žmogus nebetiki ne tik gerais ar blogais dievais, bet net ir pačia „dangaus“ valia, ką jau kalbėti apie tikėjimą gėriu ar meile žmonėms. Iš vienos pusės, pasiektas aukščiausio lygio techninis progresas, ypač biologinių ir informacinių technologijų srityse, leistų žmonėms manyti, kad jie gali viską. Todėl, jei mūsų mažasis herojus gyventų, pvz., Danijoje, jam greičiausiai būtų padaryta operacija ir persodintos iš sveikų kamieninių ląstelių išauginta vidinė bei išorinė ausys.
Nepaisant tobulėjančių technologijų, žmogus išliko labai pažeidžiamas neišaiškintų, nesuprantamų ir jam nepavaldžių reiškinių akivaizdoje, kurie jam siunčiami neva „už kažką“. Skirtingai nuo mūsų protėvių, mes atitolome nuo Gamtos ir susikoncentravome tik į materialaus pasitenkinimo šaltinius, kuriuos galime apibūdinti penkiais fiziniais pojūčiais – tai įvairus maistas, pramogos, seksualinis malonumas, poilsis, atsiskyrimas, muzika, futbolas ir panašūs žemiški „džiaugsmai“. Ir visa tai būtų joks nusikaltimas, jei žmogus, norėdamas vis daugiau ir vis įvairesnių malonumų, negriautų natūralių aplinkos sistemų – ekologijos, gamtinių resursų, šeimos, atmosferos… Žmogus nėra izoliuotas individas, todėl jis negali gyventi, kaip nori tik jis, neatsižvelgdamas į aplinkos dėsnius, reikalavimus, tarpusavio sąveiką. Kad ir ką apie save galvotų žmonija, ji tėra bendrosios pasaulio sąrangos dalis, todėl, kaip ir kiekvienoje sistemoje, dalis turi veikti pagal visumos reikalavimus, iš kurių pagrindinis – absoliuti tarpusavio priklausomybė, kai viskas priklauso nuo visko.
Visa realybė pavaldi vienam visuotiniam pusiausvyros ir harmonijos įstatymui, vieningai jėgai, kuri evoliucijos eigoje sukūrė globalią įvairių gyvybės formų tarpusavio ryšių sistemą. Šiam įstatymui paklūsta absoliučiai viskas – nuo elementariųjų dalelių iki pačios sistemos. Ir žmogus, kad ir koks galingas, kūrybingas ir protingas, šiame tinkle negali būti jokia išimtis – jis tėra sistemos elementas su „aukštesnio išsivystymo smegenimis“. Bet juk tokios smegenys jam duotos tik tam, kad jis sąmoningai ir atsakingai integruotųsi į visuotinę sistemą. Ir tik tada jam pavyks sukurti rojų žemėje. Anksčiau ar vėliau žmogus tai supras. O kol kas jis naudoja savo „pravystytas“ smegenis tik apgailėtiniems savo paties žemiškiems malonumams gauti, beje, dažniausiai priešišku kitiems būdu, ir tokiu būdu veikia prieš bendrąją tvarką.
Savo veiksmais žmonija įsiūbuoja visuotinę sistemą, o ji, savo ruožtu, stengiasi atsikurti – žmogaus atžvilgiu neretai tai pasireiškia ligomis, epidemijomis, stichinėmis nelaimėmis. Ši bendroji sistema, pagrįsta visuotiniu Gamtos dėsniu – nepalyginamai galingesniu už visus mūsų besaikio godumo sugalvotus žemiškus įstatymus – iš mūsų taip pat reikalauja harmoningų tarpusavio santykių. Norbertas Vineris, didysis amerikiečių mokslininkas ir kibernetikos „tėvas“, sakė: „Mes taip radikaliai pakeitėme savo aplinką, kad dabar lygiai taip pat turime pakeisti patys save, kad išgyventume toje aplinkoje.“
Pats žmogaus organizmas yra geriausias visuotinio harmonijos ir atitikimo dėsnio įrodymas: kaip kiekviena žmogaus kūno ląstelė savyje saugo genetinę viso kūno informaciją, taip ir kiekvienas žmogus savyje saugo genetinę visos žmonijos informaciją. O visa žmonija – tarpusavyje susijusios ir viena kitą veikiančios dalelės, kaip organai kiekvieno sveiko žmogaus kūne. Jeigu bendrąją Gamtos sistemą pavaizduotume kaip piramidę, žinoma, kad žmogus būtų jos viršuje. Dėl šios priežasties nuo jo priklauso žemesni lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tikrąjį lygmenį „Žmogus“ mes pasieksime tik tada, kai savo protą ir žinias nukreipsime į bendrąją gamtos sistemą, kai teisingai į ją įsitrauksime ir dirbsime pagal jos tvarką, suprasdami, kad visi jos lygmenys priklauso nuo žmogaus, o žmogus – nuo visų lygmenų kartu.
Žmonės, kaip atskiri bendros sistemos „organai“, privalo tarpusavyje taip sąveikauti, kad sistema išlaikytų tvarumą ir stabilumą. Dar Hipokrato laikais buvo žinoma, kad organizmas yra vientisa sistema, todėl žmogų gydyti reikia tik remiantis šiuo požiūriu. Kadangi žmonės yra susipriešinę, jie mainais gauna sergančią sistemą. Kai žmogus suserga, mes nesuprantame, kodėl iš rikiuotės išėjo būtent tas organas. Kaip nesuprantame ir to, kokiu būdu organizmas išgyja, bandydamas užkirsti kelią beatodairiškam sistemos išjudinimui.
Būtent tai stengiausi paaiškinti savo pažįstamai poniai. Niekas nėra apdraustas nuo ligų ir nelaimių, kol mes nepradėsime rūpintis vieni kitais ir harmonija tarp mūsų.
www.mintis.info
Dora Bajoriene
