kazkas pasikeite…

nereikalavo is manes nieko…. niekas…. gyvenk sau ir lai tau kelia rodo tavo sazine… ir gyvenau…. taip kaip reiketu gyvent kiekvienam. mylejau. bijojau. laukiau. ir klausiau savo sazines. ji buvo teisi kaip niekas, bet vistiek buvau nelaiminga…. kas uzpildys ta tustuma, kuri taip slege? kas esi, kai turi robotus draugus, pagal griezciausius istatymus parasyta sirdi, salcio sukaustyta kuna, stiklines akis, kurios niekada neverkia? tu negyveni, tu tik egzistuoji bekrastej erdvej, o oro taip trukasta… tu atsimerki, bet jura semia kakla, kojos slysta dugnu, o plaukti tu tikrai nemoki… kazkas tau ištiesia ranka, bet vos islipus i kranta, ji isnyksta. dabar tu zmogus ir turi tikra sirdi, bet kaip gyventi su ta sazine, kuri taip slegia tave….. galvojau neverksiu jau niekad, juk to nedariau tiek laiko…. ir vistik gyvenima galima pakeisti per menesi, netgi graiciau… tik pasistenk, kad sazine butu ne nasta, o kelrode zvaigzde…. lai stiklies akys pravirksta…. su Velykom:*