Dienorascio puslapiais.

Jau daug kas laike rankose sena dienorasti. Daug kas ir ant skardzio sedejo nuleides kojas. Ir nieko naujo. Ir nieko nezinomo.
Ji turejo gerai islavinta talenta verkti visur ir visada. Su priezastim ir be priezasties. Imerkus kojas i jura. Imerkus pirsta i savo pacios krauja. Sis talentas vienintelis bylojo apie jos dar neprarasta rupesti kitais arba netgi savimi, nepragerta jautruma, neparduota velniui siela. “Siandien su Ignu zaidem “namus”. Jis buvo mama, o as- tetis”. Uzliejusi nostalgiojos saltine privercia ja issitraukti ziebtuveli ir jau paskutine pakelyje cigarete. Ikvepia uz dabarti, iskvepia uz vaikyste…Ikvepia uz plienini saltuma, ir iskvepia uz rozini naivuma. Ji noretu. Tikrai noretu dar pabuti piktu teciu, kuris galiausiai pabuciuoja mama ir tai tampa pirmu vaikisku buciniu su Ignu. Jau daug, kas sedejo ant skardzio. Tikriausiai daug ka bedugnes link trauke sunkus kariniai kerzai. Net neabejoju, kad daug kas sededamas ties praraja eilini karta ruke vis trumpejancia, kaip egzictencijos siulelis, cigarte. Dienorasti ji jau simtus kartu norejo palaidoti siuksliu konteinery, kad nors kartais pasijustu esanti teisingose veziose, bet taip ir nepalaidojo. Kiekviena karta. Kiekvienas puslapis. Saltis po salcio per visa kuna. Uzdegta cigarete. Toks gyvenimas.
Ji be jokios grauzaties galejo ziureti draugams i akis, juo labiau ir i Dievo. Bet mama buvo visai kas kita. Gal delto ir rukydavo cigarete istaciusi i pagaliuka, kad ne perdvoktu pirstai, po to kramtydavo gardziai kvepiancia arbuzine guma, kad is burnos nesklistu itartinas kvapas. Ir plaukus rukydama susirisdavo i kuodeli. Kad nesmirdetu. Kad neitartu. Juk ir gerdavo tik tada, kai tikrai zinojo, kad nereikes nakciai grizti namo. Kad mama ramiai ziuredama televizoriu galvos- jos mazoji raganaite vis dar zaidzia nekaltus zaidimus su pussesere, manydama, kad tie pinigai “dovanai” negailestingai bus investuoti i litrini vodkos buteli. Ir tie ne iki galo isgerti buteliai bus slepiami po simtais drabuziu, gyliausiame namu kampe. Kad nerastu. Nenusiviltu. Kad vis dar myletu. Rodos, ir sazines nepragere. O butinybes jausmas? O stabdziai? Tikriausiai paliko pardavejai arbatpinigiu, kai skubejo kuprineje paslepti degtines buteli.
– Ramunas mate jus girtas parduotuvej!,- brolis.
– Ka cia nusisneki.. Juk zinai, kad mes visada tokios durnos lyg butume girtos.
– Mmm… Nu kaip visada.

Ji- ne JI… Tai- as.

P.s. Einu pasedet prie kompiuterio. O veliau dar anglu kalbos zodzius pasimokysiu.