Tamsiame tamsiame mieste……..

Tai, kad vaiku folkloras nenunyko iki siu dienu, liudija, jog jis tenkina kazkokias itin svarbias dvasines normas, kuriu nepajegia atlikti tevai, mokytojai, knygos, televizija… Vaiku folkloro pasaulis unikalus, nepanasus i ta, koki aiskina esant suaugusieji. Dar daugiau – tai pasaulis, kokiame vaikai ir gyvena budami uzdarame bendraamziu kolektyve. Folkloro kuriniais visu pirma siekiama siame pasaulyj susivokti, o tada – perteikti informacija apie ji kitiems.

Tokia pazintine funkcija siuo metu atlieka geriausiai sakmiskojo pobudzio kuriniai – siurpes ir burtai. Juose vaizduojama pasauli klausytojai suvokia kaip tikroves stitikmeni. Cia ryskiai isskiriamos savam, zemiska, ir svetima, mitine, erdves. Labiau pabreziama mitines erdves gresme zmogiskajai. Racionalus pasaulio aiskinimas cia tarsi atmetamas.

Siurpes – pasakojamosios tautosakos zanras, paplites tarp miesto vaiku. Tai istorijos apie mirti – paslaptinga, sukreciancia, daznai nemotyvuota. Jomis siekiama suzadinti baime. Ja isgyvendami vaikai jaucia savotiska pasitenkinima. agrindiniai siurpiu veikejai ir klausytojai – vaikai – neabejoja ju tikroviskumu. Siurpiu vaikejai priklauso dviem grupem – nukentejusiems ir kenkejams.

Nukentejusieji dazniausiai buna vienos seimos nariai. Jie bevardziai, neindividualizuoti. Jiems budinga tai, hog yra pasyvus. Pasyvumas reiskiasi visisku patiklumu (nepazistama moteris pasiulo veltui persikraustyti i nauja buta, ir seima tuoj persikrausto), neitarumu (mama pabando traukti uzuolaida ir krinte negyva, o kiti namiskiai nusprendzia, kad tai nieko ypatinga, – jos sirdis buvo nesveika), atsainumu (po nakties dingsta dukra, viena miegojus kambaryje, o tevams ne motais – gal i parduotuve isejo ar dar kur). Ir tik tada, kai netiketai dingsta ar mirsta antras, trecias seimos narys, yra susirupinama.

Esama siurpiu, kuriuose mirtis istinka viena prsonaza, paprastai vaika, ir kaltas del jos yra tarsi jis pats – mat buves neklusnus. Pvz, pasakojama, kad pries mirti (ar kur nors isvykdama) mama prisako vilketi tik juoda suknele, plaukus rystis tik juodu kaspinu, neskambinti tam tikra skaiciu dienu pianinu ir pan. Taciau vaikas, kiek laiko nurodymo paises, vienadien ima ir sulauzo ji. Baigtis viena: ji rana negyva, itin daznai – pasmaugta. Sekdami tokio pobudzio siurpes, vaikai isreiskia jiems labai aktualia minti: suaugusiuju privalu klausyti.

Vis delto siu siurpiu siuzetu istaku reiketu ieskoti archajiskuose tikejimuose apie mirusiuju kersta gyviesiems, nevykdantiems paskutines ju valios. Tuo siurpes artimos mitologinems sakmems, kuriouse zmones asusiduria su nepazistamu , svetimu ir pavojingu pasauliu. Tik sakmiu mitinio pasaulio butybes su zmonemis elgiasi ivairiai – gali isgasdinti, pajuokti, atimti gyvybe, apdovanoti, o siurpiu mitinio pasaulio atstovai zudo zmones. Dalis siurpiu pasaulio kenkeju itin savotiski – kaspinas, suknele, kamuolys, lele, pavikslas. Pats budingiausias – smaugiancioji ranka, daznai vadinama „juodaja ranka”. Kenkejai gali buti ir velnias, ragana, zmones.

Yra siurpiu, kurias pasakojant zaidziama klausytoju jausmais, parodijuojama, tuo parodant, jod mintinis pasaulis nusiteikes ne tik bausti, bet ir pokstauti. Pvz, vis didinant itampa pasakojama, kaip juodasis karstas arteja prie herojaus gatves, namo laiptines, duru ir, kai iskrenda vidun uzuot susukus: „Atiduok sirdi!”, baigiama is karsto issokusio velniuko klausimu: „Ar kefyro nori?”.

Viename tamsiame tamsiame mieste yra tamsi amsi gatve. Toje tamsioje tamsioje gatveje yra tamsus tamsus namas. Tame tamsiame tamsiame name yra tamsus tamsus butas. Tame tamsiame tamsiame bute yra tamsus tamsus kambarys. Tame tamsiame tamsiame kambaryje yra tamsus tamsus.. karstas! Tame tamsiame tamsiame karste yra tamsus tamsus…tarakonas!

🙂 tikriausiai daugeliui tai neidomu, bet man sis pasakojimas patiko. Nesitikejau rasti toki teksta mokyklos vadovelyje.