as suprantu…as tyliai asaras ryju…
tai kvaila ir tai neiseitis
turi gyventi nors viena viltis
bet nematau prasmes keliaut pirmyn
as nematau vilties siame kely
as skaudinu nevienerius metus
as noriu jau gyvenima pajust…
bet pakirpti mano sparnai
viskas liko kazkur tenai…
as uzmirsau, kaip juoktis is sirdies
ir tu man negali padet isties
as pasiklydau savo mintyse
as pasiklydau savo sirdyje
ir mano mintys lyg audra
as provokuoju ir pati kenciu
saves uz mela nekenciu..
as netikiu savo mintim
ir tu netikek manim
as pavargau nuo kasdienybes
nuo tos pilkos realybes
nuo gailescio ir nevilties
ir nesistenki man padet
ir nebijok, as neisdrysiu
ir karcia ta piliulia as prarysiu
gyvensiu ir vel vaidinsiu lele
kurios visi labai gailejo
as paskesiu tarp visu zmoniu
as tikrai gyvent nebegaliu,,,,

Iseinu. Ka darysi.Taip likimo skirta
Atsisveikinkim – duok savo svelnia ranka
As valtis maza plaukianti be irklu
Kur suduzta i tolima kranta…

Tik nereikia sakyt tu beprasmiu zodziu
Ir nereikia lasu Tau valyt nuo skruosto
Gal ir niekad daugiau manes neberasi
Tegu laikas mums akis nusluosto