zinot ryt lietuviu egzas zodziu..:///net nezinau uz ko uzsikabinti….tema zmogus ir menas.tai va.kas praeitais metais ar seniau apie tai kalbejot padekit prasau.kitai as zlugus….:(
Viena reikšmingiausių lietuvių liaudies kūrybos sričių buvo ir tebėra memorialiniai paminklai bei jų puošyba. Tai patvirtina ir plačiai Lietuvoje bei už jos ribų žinomi tokie liaudies meistrų kūriniai, kaip Ablingos ansamblis, „Čiurlionio kelias” ir daugelis kitų, ypač paskutiniu metu sukurtų. Tačiau juos tyrinėti ir vertinti trukdo tai, kad jų atsiradimas ir istorinė raida dar nepakankamai nušviesta. Liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūros genezė buvo ir tebėra aktuali Lietuvos mokslui. Darbo šia tema aktualumą dar 1974 m. taikliausiai suformulavo menotyrininkas V. Rimkus: „Tik kai turėsime įvairiapusiškai argumentuotus įrodymus apie liaudies skulptūros senąją egzistenciją, ryškesnį jos istorinės raidos vaizdą, galėsime pilnavertiškai moksliškai nagrinėti ir paaiškinti tokiuos šiandienos liaudies kūrybos fenomenus, kaip Ablingos memorialas“ [1].
Kaip jau minėta, memorialiniai paminklai, kuriuos šimtmečiais kūrė lietuvių liaudies meistrai, beveik visada buvo daromi iš medžio. Taip teigia daugelis liaudies medinių memorialinių paminklų tyrinėtojų, tačiau bene aiškiausiai apie tai yra pasakiusi mūsų amžininkė Marija Gimbutienė: „Šiaurės Europa yra savotiškas kraštas, kur liaudies meno darbai sukurti beveik vien iš medžio…” [2] Stogastulpiai, koplytstulpiai koplytėlės ant akmenų arba žemės bei pritvirtintos prie medžių ir kryžiai buvo statomi ne tiktai kapinėse ir kryžkelėse, bet ir šalia sodybų, laukuose, prie „šventų šaltinių”, miškuose. Statyti jie įvairiomis progomis, žymiausiems gyvenimo įvykiams atminti: pasibaigus karui, sukilimui, o dažniausiai kaip antkapiai mirusiųjų atminimui. Dėl medžiagos nepatvarumo senieji paminklai sunyko. Muziejų fonduose išliko keletas medinių skulptūrų, datuojamų XVIII a., o visos kitos sukurtos jau XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje.
Lietuvių liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūrinės puošybos kilme labiau susidomėta tik XX a. pradžioje. 1906 m. reikšmingą darbą parengė lietuvių ir lenkų kultūros tyrinėtojas M. Brenšteinas [3]. Aptardamas žemaičių paprotį statyti stogastulpius, koplytėles ir kryžius įvairiose vietose ir visokiomis progomis, jis stogastulpių statymą siejo su stabmeldišku papročiu ant kapų statyti medines statulas. Tokį pat teiginį pakartojo ir J. Basanavičius 1912 m. parengtoje studijoje „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” [4].
P. Galaunė, siekdamas pagrįsti lietuvių liaudies skulptūros kilmę ir jos istorinę raidą, pastebėjo, kad J. Basanavičius ir kiti iki jo rašę autoriai savo teiginius grindė vien intuicija [5]. Pripažindamas, kad J. Basanavičius, remdamasis archeologiniais duomenimis ir analogija su kitų tautų panašiais reiškiniais, lietuvių liaudies memorialinių paminklų kilmę teisingai siejo su senovės lietuvių nekrokultu, P. Galaunė nesutiko su teiginiu, kad ant žymių žmonių kapų buvo statomos medinės statulos [6]. Pritardamas tuometinių istorikų nuomonei, jog lietuviai stabmeldiškų dievų statulų neturėjo, jis teigė, kad lietuvių liaudies skulptūra yra krikščionybės rezultatas [7].
P. Galaunė daug prisidėjo prie lietuvių liaudies meno teorinio pagrindimo. Tačiau šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dėl išsamesnių archeologinių tyrinėjimų stokos, nepakankamo tuometinio istorijos mokslo lygio, neprieinamų rašytinių šaltinių liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūros kilmė nebuvo pakankamai ištirta. Taip įvertinęs J. Basanavičiaus teiginį ir suformulavęs lietuvių liaudies skulptūros krikščioniškąją kilmę, P. Galaunė padarė keletą esminių klaidų:
a) J. Basanavičius vadovavosi ne tiktai intuicija, bet rėmėsi ir T. Narbuto, M. Strijkovskio, A. Kojelavičiaus darbais, kurie minėtus teiginius buvo perėmę iš Lietuvos metraščio [8].
b) neatkreipė dėmesio į tai, kad minimos statulos – tai ne dievų, o mirusių žmonių atvaizdai;
c) neigdamas stabmeldišką dievų statulų buvimą, negalėjo išvis paneigti ikikrikščioniškosios skulptūros, nes toks problemos sprendimas metodologiškai būtų buvęs klaidingas; lietuvių liaudies skulptūros kilmės nesiejo su memorialinių paminklų kilme, tarsi liaudies skulptūra neturėtų glaudžiausio ryšio su pastaraisiais. Be to, bandydamas įrodyti, kad liaudies skulptūra atsirado vėliau negu memorialiniai paminklai, P. Galaunė rašė: „Tai mums patvirtina ir šis faktas, kad kryžius statyti buvo draudžiama jau XV amžiaus pirmoje pusėje, o į mūsų liaudies skulptūrą bažnyčia akį teatkreipė tik XVIII amžiuje” [9]. Taip teigdamas P. Galaunė rėmėsi žemaičių vyskupo A. Tiškevičiaus 1752 m. sudaryta knyga „Synodus diocesana Mednicensis seu Samogitiae, sub auspicilis…” [10]. Tą patį draudimą, taikydamas jį kryžiadirbių darbams, minėjo ir J. Basanavičius [11]. Kadangi mokslinėje literatūroje [12], kalbant apie liaudies kultūrą tai kartojama ir toliau, tenka šį šaltinį dar kartą cituoti, kad įsitikintume, jog J. Basanavičius, P. Galaunė, A. Kancedikas ir kiti buvo neteisūs. Ten rašoma: „Daug kur po Žemaitiją klaidžioja nemokšos skulptoriai ar, tikriau pasakius, šventųjų paveikslų dirbėjai, kurie savo išmone daro šventųjų paveikslus, taip sakant, ant popieriaus sukuria ne palaimintųjų atvaizdus, o Lernos baidykles, atstumiančias savo išvaizda ir poza. Tačiau už pigią kainą juos įkiša paprastiems žmonėms, tuo būdu baisiai juos apgaudinėdami. Iš čia ir ta geidaujama gausi medžiaga bažnyčios tarnų pajuokai. Todėl tų vietų klebonai tegu tai aiškina per pamokslus, tegu juos bara ir atima tuos darbus, jei iš mūsų nebus gavę atskiro leidimo.” [13]. Taigi draudžiama buvo ne liaudies medinė skulptūra, o liaudies grafikos darbai, nes ką gi būtų galima ant popieriaus sukurti, jeigu ne grafikos darbus.
P. Galaunės teiginys, kad lietuvių liaudies skulptūra atsirado krikščionybės įtakoje, neįtikino netgi tuometinių liaudies meno tyrinėtojų. K. Čerbulėnas, nagrinėdamas Mažosios Lietuvos antkapinius paminklus, rašė: „Aukštai ištobulinto nekrokulto formos apsprendė antkapinių paminklų atsiradimą. Tose tautose, kur mirusieji buvo lyginami dievams, antkapiniai paminklai pasireiškė dažniausiai statulinės skulptūros forma…” [14]. Kaip matyti, iki 1940 m. nebuvo sutarta dėl lietuvių liaudies skulptūros kilmės ir plito dvi teorijos: vietinė (paprotinė) bei krikščioniškoji.
Sovietiniais metais ir toliau vyko diskusija, siekiant pagrįsti vieną arba kitą aukščiau minėtą nuomonę. Tačiau iš esmės diskutuota ne dėl liaudies skulptūros kilmės, o mėginant pagrįsti arba paneigti teiginį – turėjo ar neturėjo lietuviai stabmeldiškų dievų statulų [15]. Panašiu būdu šią problemą sprendė ir A. Kancedikas [16]. Jo nuomone, kai kurie istorikai ir menotyrininkai kategoriškai neigia ikikrikščioniškosios lietuvių liaudies skulptūros buvimą, nes lietuviai iki krikščionybės įvedimo tebebuvo panteistai, nesubrendę dievų personifikacijai. Remdamasis kai kurių lietuviškų žodžių reikšmėmis bei istoriniais šaltiniais, autorius rašo, kad lietuviai galėjo turėti stabmeldiškų dievų statulų. Svarbiausiu įrodymu, jog Lietuvoje būta ikikrikščioniškos skulptūros, A. Kancedikas laiko archeologinius radinius Juodkrantėje bei Šventojoje ir yra įsitikinęs, kad netrukus bus galima argumentuotai teigti apie ikikrikščioniškosios skulptūros buvimą ir net nustatyti tradicinės valstiečių plastikos formų perimamumą. Savo įsitikinimams paremti A. Kancedikas knygoje atspausdino archeologų Juodkrantėje rasto žmogų vaizduojančio gintarinio amuleto nuotrauką ir visai nežinia kuo remdamasis figūrėlę pavadino senovės baltų dievybės Žemynos vardu. Tačiau A. Kancedikas teisingai pastebėjo, kad yra neabejotinas, pirminis ir nenutrūkstamas lietuvių liaudies skulptūros ryšys su mažųjų formų architektūra – kryžiais ir koplytėlėmis, kurie tapo neatsiejama lietuviško peizažo dalimi [17].
Lietuvių liaudies skulptūros kilmės derėtų ieškoti ne ikikrikščioniškų dievų statulėlėse (nes tai atitiktų valstybės formavimosi laikotarpį), o nuo gerokai senesnių laikų, nes archeologai jau įrodė, jog baltų protėviai (Narvos kultūros atstovai) dar neolite turėjo įvairių plastikos rūšių [18].
Iš meno istorijos žinoma, kad priešistorinių laikų visuomenės menas tiesiogiai susijęs su tam tikromis magijos rūšimis, iš kurių vėliau susiformavo įvairūs kultai. Natūralu, kad ir lietuvių liaudies memorialinių paminklų bei jų skulptūrinės puošybos ištakos sietinos su įvairiais tikėjimais bei kultais, paplitusiais baltų genčių gyventoje teritorijoje, o vėliau ir Lietuvoje. Tačiau tam skirto mokslinio darbo dar neturime. „O kol bus išanalizuota ši svarbiausia mūsų protėvių dvasinio gyvenimo sritis, sunku bus suvokti visą senąją lietuvių liaudies kultūrą, jos santykį su krikščionybe ir su visa dabarties kultūra”, – teigia Norbertas Vėlius [19]. Tiesa, kai kuriuos senuosius tikėjimus gana plačiai nušviečia P. Dundulienė [20].
Sprendžiant lietuvių liaudies memorialinių paminklų ir skulptūros kilmės bei istorinės raidos problemą, atkreiptinas dėmesys į P. Dundulienės darbo „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose” skyrius: „Inkarnacija ir metamorfozė”, „Medžiai – vėlių ir dievų buveinė”. Autorė rašo, kad plintant prosenių kultui, prie sodybų, kartais ir toliau augančiuose medžiuose ar ant stulpų pradėtos kabinti statulėlės, greičiausiai vaizduojančios prosenius. Buvo tikima, kad jose yra mirusio vėlė: ji, esą, rūpinasi savo įpėdinių ir visos sodybos gerove. Kaip teigia P. Dundulienė, statulėlės, kuriose neva gyvenančios mirusiųjų vėlės, būdingos daugeliui Europos ir kitoms pasaulio tautoms. „Paprotys kabinti statulėles medžiuose ar ant stulpų ilgai buvo išlikęs pas Azijos ostiakus. XIX a. pabaigoje jie išpjaustydavo iš medžio statulėles, apvilkdavo jas drabužėliais ir pastatydavo prie medžio, pakabindavo krepšiuose ar mažuose svirneliuose, panašiuose į mūsų koplytėles. Prie tokių medžių buvo atliekamos kulto apeigos vėlėms net tada, kai tos statulėlės jau būdavo supuvusios, nes medis visą laiką buvo laikomas vėlės buveine” [21]. N. Serebrenikovas knygoje „Permės medinė skulptūra” rašo: „Daugelį amžių permiečiai išsaugojo gamtos ir stichinių jėgų kultą. Jie tikėjo dvasiomis, garbino primityvius stabus… Be to, Permės tautelės iš seno
4. Visuomenei reikia menininkų lygiai taip pat kaip mokslininkų, technikų, darbininkų, specialistų, tikėjimo liudytojų, tėvų ir motinų, garantuojančių asmens augimą bei bendruomenės vystymąsi tokia iškilia meno forma, kokia yra „auklėjimo menas”. Kiekvienos tautos plačioje kultūros panoramoje menininkai turi savo vietą. Paklusdami savo įkvėpimui ir tikrai kurdami vertingus ir gražius kūrinius, jie net tik praturtina kiekvienos tautos bei visos žmonijos paveldą, bet ir vykdo išskirtinę socialinę tarnybą bendrojo gėrio labui.
Skirtingas kiekvieno menininko pašaukimas lemia jo tarnybos lauką bei kreipia į užduotis, kurių reikia imtis, sunkų darbą, kuriam reikia ryžtis, atsakomybę, kurios nevalia kratytis. Menininkas, suvokiantis visa tai, taip pat supranta, jog turi dirbti nepasiduodamas tuščios garbės siekimui ar pigaus populiarumo troškimui, nekalbant jau apie galimą asmeninę naudą. Taigi egzistuoja menininko tarnybos etika, negana to, „dvasingumas”, savaip prisidedantis prie tautos gyvenimo bei atgimimo. Būtent tai, matyt, omenyje turėjo Cyprian Norwid sakydamas, jog „grožio paskirtis – uždegti mus darbui, o darbo – pakelti”.
2. Ne visi pašaukti būti menininkais tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau, pasak Pradžios knygos, kiekvienam žmogui patikėta užduotis būti savo gyvenimo architektu: iš savo gyvenimo jam privalu padaryti meno kūrinį, šedevrą.
Svarbu pabrėžti šių dviejų žmogiškosios veiklos aspektų skirtingumą ir sąryšingumą. Skirtumas akivaizdus. Vienas dalykas yra sąranga, kurios dėka žmogus yra savo poelgių autorius bei už juos atsako, ir kitas – sąranga, kurios dėka jis yra menininkas, t. y. moka veikti pagal meno reikalavimus, sąžiningai paklusdamas jo ypatingiems nurodymams (2). Todėl menininkas geba pagaminti objektą, tačiau tai dar nieko nesako apie jo moralines nuostatas. Juk čia kalbama ne apie savęs, savo asmenybės formavimą, bet tiktai apie vaisingą kūrybinių galių taikymą, suteikiant estetinį pavidalą proto sugalvotoms idėjoms.
Abu aspektai – moralinis ir meninis – iš esmės skiriasi, tačiau ne mažiau svarbus ir jų sąryšis. Jie abu vienas kitą giliai sąlygoja. Suteikdamas pavidalą kūriniui, menininkas išties save išreiškia tiek, kad jo kūrinys nepakartojamai atspindi jo būtį, tai, kas jis yra ir kaip jis yra. Žmonijos istorijoje tai patvirtinta nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Formuodamas šedevrą menininkas iš tikrųjų ne tik pašaukia į gyvenimą savo kūrinį, bet ir tam tikra prasme atskleidžia kūriniu savo paties asmenybę. Menas jam teikia naują matmenį bei išskirtinį raiškos būdą dvasiškai augti. Per savo kūrinius menininkas kalba ir bendrauja su kitais. Todėl meno istorija yra ne tik kūrinių, bet ir žmonių istorija. Meno kūriniai kalba apie savo autorius, supažindina mus su jų vidiniu gyvenimu ir atskleidžia autentišką menininkų indėlį į kultūros istoriją.
garbino medžius”. N. Serebrenikovas labai įdomiai aptaria ostiakų stabmeldiškos medinės liaudies skulptūros formų perimamumą, įvedus krikščionybę [22].
Lietuvos metraštyje (Bychovco kronika) net kelis kartus minima, kad lietuviai mirusiajam padarydavo pagal jo išvaizdą stabą ir jį arba toje vietoje išaugusį medį, kai tas stabas supūdavo, garbindavo. Metraštyje rašoma: „tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vietoje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
O paskui mirė didysis Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštis Kukovaitis, buvęs labai teisingas ir maloningas savo valdiniams. Ir savo įpėdiniu Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėje paliko savo sūnų Utenį. Tasai sūnus, mylėdamas savo tėvą, didįjį kunigaikštį Kukovaitį, savo tėvui atminti padirbo stabą ir pastatė jį prie Šventosios upės ant vieno kalno, netoli Deltuvos. Ir tąjį garbino ir laikė dievu. Paskui tasai stabas supuvo, o ten išaugo miškas. Ir žmonės garbino tą mišką ir pavadino jį savo valdovo Kukovaičio vardu” [23]. Panašiai metraštyje aprašomos ir Speros laidotuvės. Kaip matyti visur minimas tas pats apeiginis faktas, kad mirus žmogui pagal jo išvaizdą buvo padaromas stabas, o kai jis supūdavo, ten išaugdavo medžiai. Į šį paprotį atkreipė dėmesį S. Daukantas. Aprašęs kunigaikščio Kerniaus laidotuves, jis pažymi: „Sudegus kūnui, pelenus į kūlio indą supylę, į žemę palaidojo, ant kurios viršaus supylė kalną ir atminimui dar medžio stabą su povyziu nabašniko antstatė, ąžuolyną tenai, šalip kapo stovintį, jam pašventė…” [24].
Nagrinėjant slovakų liaudies antkapinių paminklų kilmę, daroma išvada, kad pravoslavai ilgainiui vietoje medžių ir krūmų ant mirusiųjų kapų statė stulpus, panašius į kiemo vartų, suteikdami jiems žmogaus išvaizdą. Jų paskirtis irgi buvo ta pati – maginė apsauginė. Statydami tokius paminklus, gyvieji tarsi siekė mirusiųjų pagalbos[25].
P. Dundulienė, jau minėtame darbe „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose”, rašo: Vienas pagrindinių pirmykštės pasaulėjautos bruožų buvo tikėjimas, kad miręs žmogus neišnyksta, o pavirsta kitu kūnu. Šitaip buvo išreiškiama žmogaus amžinumo idėja, kuri sudaro pagrindą inkarnacijos (įsikūnijimo) ir metamorfozės (naujo pavidalo įgavimo) sąvokoms atsirasti” [26]. Autorė išsamiai nagrinėja šį klausimą ir argumentuotai įrodo, kad lietuviai yra tikėję, jog mirusysis įsikūnija medyje arba kitame augale. Tai pasitvirtina ir mūsų liaudies folklore: pasakose, padavimuose bei dainose minimais faktais. Prisiminkime kad ir liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė”, kur žmonės tampa medžiais.
Galima daryti prielaidą, kad senovėje buvo tam tikros prosenių bei medžių kulto apeigos, kuriomis gyvieji turėjo padėti mirusiajam įsikūnyti medyje, kad paskui šis jiems pagelbėtų, t. y. taptų tarpininku tarp žmonių ir antgamtinio pasaulio. Mirusiojo sudeginimas, statulėlės pagal jo išvaizdą padarymas ir jos laikymas medžiuose, jų drevėse arba panašiuose į medžius tam specialiai padarytuose stulpuose – stogastulpiuose, koplytstulpiuose, tikriausiai ir buvo tų apeigų dalis. Medžių išaugimas vietoje sunykusių paminklų ir turėjo būti tos pagalbos rezultatas. Be abejo, mirusiųjų ir medžių kultas susiformavo ne iš karto. Iš pradžių daugiausia dėmesio skirta ypatingiems asmenims, kurie, dar būdami gyvi, pasižymėjo kokia nors tikra arba tariama galia. Jiems mirus, pagal jų išvaizdą būdavo padaromas stabas, t. y. pastatomas stulpas, kurio viršutinė dalis vaizdavo mirusiojo galvą. Po to, kai tokie mediniai stulpai supūdavo, ten turėjo išaugti medžiai. Ir stabas, ir ten išaugę medžiai būdavo garbinami. Vėliau turėjo išplisti ir visų mirusiųjų kultas. Tada tikriausiai ir buvo pradėta kurti nedideles skulptūrėles stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kurios buvo kabinamos medžiuose arba statomos po jais ant akmenų. Kelių aukštų stogastulpių atsiradimą tektų siedinti su vienos didelės šeimos arba giminės antkapiniu paminklu.
Kaip atrodė tokie pagal mirusiojo išvaizdą padaryti stabai ir kaip laikui bėgant jų plastika keitėsi, konkrečių žinių dar beveik neturime. Galima manyti, kad jų plastikos kaita priklausė nuo turimų įrankių tobulumo, žmonių įgūdžių juos naudoti ir nuo medžiagos, iš kurios tokie stabai buvo skobiami. Tačiau kur kas didesnės reikšmės vieno ar kito laikotarpio plastikai galėjo turėti besiplėtojantys tikėjimai, įvairūs kultai ir su jais susijusios apeigos bei tam tikros tradicijos. Šia prasme geras pavyzdys yra dar baltų protėviams priskiriamas archeologės R. Rimantienės Šventojoje rastas stulpas su žmogaus galva. R. Rimantienė nesieja radinio su mirusiųjų kultu, o mano, kad tai dar labai abstraktus žmogus – vandenų šeimininkas ar globėjas [27]. Narvos kultūros žmonių aplinkoje medžių ir mirusiųjų kultai dar nebuvo susiformavę. Tai liudija ir minėto stulpo su žmogaus galva plastika: apie 2 m ilgio juodalksnio rąstelis nusmailinta apačia, o viršūnėje išskaptuotas labai apibendrintos plastikos žmogaus veidas. Veidas ir krūtinė – be žievės, kitur žievė palikta. Labiau paryškinta nosis, antakių linija ir akių įdubos. Akys ir burna nemodeliuoti, apibendrintai perteiktas smakras. Toks stulpas su žmogaus galva dar neturi lyties ar kitokių konkretaus žmogaus požymių [28]. Tuo tarpu daug vėliau susiformavęs prosenių kultas reikalavo, kad stabas būtų padarytas pagal mirusiojo išvaizdą. Tačiau tokio paminklo archeologai dar nerado, o seniausias žinomas dailės paminklas, kuriame pavaizduotas ikikrikščioniškasis palaidojimas, yra XII a. sukurtas Gniezno katedros durų reljefas, kurio kompozicijos centrinėje dalyje pavaizduotas meniškai apibendrintas teigiamas krikščioniškas ir neigiamas stabmeldiškas (prūsiškas) palaidojimas [29]. Pastarojo reljefo kompozicija labai daug pasakanti apie susijusį su medžių ir prosenių kultu mirusiojo palaidojimą. Reljefe pavaizduotas stulpas su žmogaus galva. Stulpo kamienas taip pat su žieve (kaip Šventojoje rastas), o jo paviršius pavaizduotas su pumpurais – gyvo medžio įvaizdis. Galva – didoka, vaizduojanti senyvo amžiaus vyrą, turinti konkretaus žmogaus charakteristiką. Be to, reljefe, šalia stulpo su galva, dailininkas įkomponavo lapotą ąžuolą, o tarp stulpo ir ąžuolo kamieno pavaizdavęs perdangą, ant jos patalpino mirusiojo kūną, kurį per vidurį nuo pat žemės peraugęs augalas. Jo viršūnėje pavaizduotas paukštis, simbolizuojantis žemės ir dangaus tarpininką. Ši kompozicija leidžia spręsti, kad XII a. dailininkas pakankamai gerai žinojo apie prūsų žemėse paplitusį medžių ir mirusiųjų kultą. Panašus reiškinys turėjo būti paplitęs ir Lietuvoje. Tai patvirtina ir anksčiau pateiktos žinios iš „Lietuvos metraščio”, kuris parašytas XVI a. pradžioje. Ten minimi stabai savo plastika galėjo būti daug artimesni „Ablingos ansamblio” skulptūroms. Tenka atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad visi „Lietuvos metraštyje” minimi stabai buvo apeiginiai ir pastatyti prie vandens: Pajautos – prie Žaslių ežero, Kukovaičio – prie Šventosios upės, o Speros – taip pat prie ežero. Tikriausiai šis paprotys išlikęs iš labai senų laikų, kuriuos aprašydama archeologė R. Rimantienė teigė, kad šalia žuvingiausių vietų prie ežerų stovėjo stulpai su žmogaus galva.
Dėl daugelio priežasčių beveik neįmanoma tiksliai atkurti senuosius laidojimo papročius, nors jų esmę – galima. Kol kas nežinoma autentiškų šaltinių, kurie leistų patikimai nušviesti šį klausimą. Reikia dar jų ieškoti.
Verta dėmesio ir G. Vaitkūno išvada, kad Lietuvoje įsigalint feodalizmui turėjo iš esmės pasikeisti ir stabmeldiškas tikėjimas [30]. Be to, remdamas V. Pašutos nuomonę [31] jis pažymi, kad iki XIII a. jau buvo susiformavęs ir stabmeldiškų dievų panteonas Lietuvoje, į kurį senųjų tikėjimų dvasios negalėjo patekti. Nesigilinant į tai, ar buvo daromos panteonui priklausiusių dievų statulos, senųjų tikėjimų tolesnį išlikimą galima pagrįsti J. Galvydžio išvada: „Tačiau religiniam kultui žymia dalimi tapus valdančiųjų ir žynių privilegija paprastiems žmonėms mielesni darosi dievai, nepriklausantys oficialiam kultui. Šalia oficialaus žynių formuojamo kulto egzistuoja liaudies religija, t. y. liaudyje populiarūs dievai ir jų kultas” [32].
Kam priklauso lietuvių kūrėjų menas? Lietuvai, lietuvių liaudžiai, ar paprasčiau – patiems kūrėjams? Klausimas nelaužtas iš piršto, nes vis sunkiau suprasti, kam priklauso Lietuva. Prieš dešimtmetį ji priklausė pati sau, dabar – nežinia kam. Ir toji nežinia auga.
Šios nežinios akivaizdoje verta pažvelgti į menininkus ir kūrėjus, kurie, kaip liudija tūkstančiai pasisakymų, yra tikri, jog vis dar „priklauso sau“. Tegul ši žinia būna atspirties taškas svarstant ir naujas Lietuvos geopolitikos sąlygas. Kas benutiktų ateityje, menas neliks nuošalėje, jis suksis ne vien įprastais hermetiškais ratais, tačiau plūduriuos ir visuomenės gyvenimo vandenyse.
Mažiausiai šimtą metų buvo tikima, kad lietuvių kūrėjas sugeba suteikti lietuvių bendruomenei ypatingų gyvenimo spalvų, džiaugsmo, pasitikėjimo savimi. Mes buvome tikri, kad menininkas, ypač rašytojas ir dailininkas, sugeba pakilti virš mūsų klonių, miestų ir laukų ir, pažvelgęs iš paukščio skrydžio, kerta snapu mums tiesiai į širdis; sakėme, kad kūrėjas – tai bendruomeninio gyvenimo vaidila (šalia kunigo), kad jis – tautinės pasaulėjautos reiškėjas; pagaliau jautėme, kas dera gelmių ir viršūnių žmogui, jis – pasiklydusių sielų gelbėtojas. Toks kūrėjo statusas nugulė mūsų sąmonėje tvirtu pamatu. Net po Antrojo pasaulinio karo, kai mus pasigriebė pirmoji – sovietinė – globalizacija, tautinis menininko, kūrėjo statusas tik sutvirtėjo. Visur buvo ieškoma tautos jausmo užuominų. Lietuviškos idėjos liekanų. Ir, atsistojęs prie paveikslo ar pasižiūrėjęs lietuvišką filmą (nesvarbu, kad jis buvo „tarybinis“), žmogus daugiau suprasdavo apie gyvenimą ir tragizmą. Jeigu supratimas ir nepadaugindavo džiaugsmo, tai neatimdavo ir vilties. Kur jau ten atims – niekas nenorėjo mirti! Giliosios gyvenimo vertybės ir giliosios meno vertybės nesikirto tarpusavyje, todėl žmogus ir tauta sugyveno. Gyveno kartu. Ir net pjudomi dainavo tas pačias dainas. Epochinės reikšmės filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tikslus ne detalėmis, o galinga lietuviška dvasia ir pavadinimu. Toji dvasia tarytum sakė, kad nepasiduos, nors kraštas ir buvo užtvindytas svetimos kariuomenės. Menas apibendrindavo tautos išlikimo aistrą ir padėjo taikiai įveikti smurtą.
Būtiškąja prigimtimi menas yra ne kas kita, o materijos smurto įveikimas. Materiją suprantant pačia plačiausia prasme – kaip šautuvą, kalėjimą, kūno mirtį, stichiją, karą, net molį skulptoriaus rankose. Viskas priešinasi, viskas neša mirties ar amžino sąstingio ženklą – o menas nugali. Įveikia medžiagos šaltį, sušildo. Pakelia ir priartina prie amžinybės.
Svarbiausia, neleisti užželti Lietuvos fotografijos proskynai. Tūkstančiai Vakarų pasaulio eksperimentų nuvedė į aklavietes, į prarajas, išliko nedaugelis. Tie, kurie tapo išskirtinėmis asmenybėmis, būrė apie save mokyklas ir kūrė tradicijas. „Paprasto žmogaus“ menas ir jo pasaulis, bendruomenė, kurioje gyvename – štai tie du krantai, tarp kurių pašauktas blaškytis fotomenininkas. Kaip ir kiekvienas menininkas. Tokia kūryba mažiausiai susijusi su skandalais, su reklama, su šoko terapijos eksperimentais.
Didžiausia šiuolaikinio meno problema, stipriausias pasaulio iššūkis kūrėjui – ribų pažinimas. Beribiame, madingos globalizmo idėjos darkomame pasaulyje reikia ribų. Lokalumo, vadinasi, globalumo opozicijos, priešpriešos. Didis menas gyvuoja tik priešindamasis. Jeigu politikai ir pinigų pasaulis kalba apie globalizmą kaip neišvengiamą ateitį, menininkas turi džiaugtis: jis jau žino, kokios ateities nereikia. Nes tie, kurie veržiasi į globalizmą visomis savo galiomis, nuo globalizmo ir žlugs. Nėra nieko baisiau už pasiektą tikslą. Pasiektas globalistinio pasaulio tikslas – vienamatis žmogus – būtų pasaulio pražūtis.
Menininkas pašauktas rasti „paprasto žmogaus“ kelią. Jis ieško rizikuodamas, ieško išsiverždamas iš įvaizdžių ir galios pasaulio, jo pašaukimas – rizika. Bet rizika ne svaiginantis, ne narkotizuojantis, o skaidri kaip ašara, blaivi rizika. Žinant, vardan ko rizikuojama, kas gelbstima, kas numesta ant kortos. Jaučiant, kad pasaulis – ant prarajos krašto.
12 komentarų
Ieva
Viskas priklausys nuo potemės. Bet patariu pasidomėti bent apie vieną mėgstamą meniniką.
Flusiakas
gal zinot kokios bus Jauno zmogaus pasaulio potemes?
Vyriškis
Viena reikšmingiausių lietuvių liaudies kūrybos sričių buvo ir tebėra memorialiniai paminklai bei jų puošyba. Tai patvirtina ir plačiai Lietuvoje bei už jos ribų žinomi tokie liaudies meistrų kūriniai, kaip Ablingos ansamblis, „Čiurlionio kelias” ir daugelis kitų, ypač paskutiniu metu sukurtų. Tačiau juos tyrinėti ir vertinti trukdo tai, kad jų atsiradimas ir istorinė raida dar nepakankamai nušviesta. Liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūros genezė buvo ir tebėra aktuali Lietuvos mokslui. Darbo šia tema aktualumą dar 1974 m. taikliausiai suformulavo menotyrininkas V. Rimkus: „Tik kai turėsime įvairiapusiškai argumentuotus įrodymus apie liaudies skulptūros senąją egzistenciją, ryškesnį jos istorinės raidos vaizdą, galėsime pilnavertiškai moksliškai nagrinėti ir paaiškinti tokiuos šiandienos liaudies kūrybos fenomenus, kaip Ablingos memorialas“ [1].
Kaip jau minėta, memorialiniai paminklai, kuriuos šimtmečiais kūrė lietuvių liaudies meistrai, beveik visada buvo daromi iš medžio. Taip teigia daugelis liaudies medinių memorialinių paminklų tyrinėtojų, tačiau bene aiškiausiai apie tai yra pasakiusi mūsų amžininkė Marija Gimbutienė: „Šiaurės Europa yra savotiškas kraštas, kur liaudies meno darbai sukurti beveik vien iš medžio…” [2] Stogastulpiai, koplytstulpiai koplytėlės ant akmenų arba žemės bei pritvirtintos prie medžių ir kryžiai buvo statomi ne tiktai kapinėse ir kryžkelėse, bet ir šalia sodybų, laukuose, prie „šventų šaltinių”, miškuose. Statyti jie įvairiomis progomis, žymiausiems gyvenimo įvykiams atminti: pasibaigus karui, sukilimui, o dažniausiai kaip antkapiai mirusiųjų atminimui. Dėl medžiagos nepatvarumo senieji paminklai sunyko. Muziejų fonduose išliko keletas medinių skulptūrų, datuojamų XVIII a., o visos kitos sukurtos jau XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje.
Lietuvių liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūrinės puošybos kilme labiau susidomėta tik XX a. pradžioje. 1906 m. reikšmingą darbą parengė lietuvių ir lenkų kultūros tyrinėtojas M. Brenšteinas [3]. Aptardamas žemaičių paprotį statyti stogastulpius, koplytėles ir kryžius įvairiose vietose ir visokiomis progomis, jis stogastulpių statymą siejo su stabmeldišku papročiu ant kapų statyti medines statulas. Tokį pat teiginį pakartojo ir J. Basanavičius 1912 m. parengtoje studijoje „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje” [4].
P. Galaunė, siekdamas pagrįsti lietuvių liaudies skulptūros kilmę ir jos istorinę raidą, pastebėjo, kad J. Basanavičius ir kiti iki jo rašę autoriai savo teiginius grindė vien intuicija [5]. Pripažindamas, kad J. Basanavičius, remdamasis archeologiniais duomenimis ir analogija su kitų tautų panašiais reiškiniais, lietuvių liaudies memorialinių paminklų kilmę teisingai siejo su senovės lietuvių nekrokultu, P. Galaunė nesutiko su teiginiu, kad ant žymių žmonių kapų buvo statomos medinės statulos [6]. Pritardamas tuometinių istorikų nuomonei, jog lietuviai stabmeldiškų dievų statulų neturėjo, jis teigė, kad lietuvių liaudies skulptūra yra krikščionybės rezultatas [7].
P. Galaunė daug prisidėjo prie lietuvių liaudies meno teorinio pagrindimo. Tačiau šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dėl išsamesnių archeologinių tyrinėjimų stokos, nepakankamo tuometinio istorijos mokslo lygio, neprieinamų rašytinių šaltinių liaudies memorialinių paminklų ir jų skulptūros kilmė nebuvo pakankamai ištirta. Taip įvertinęs J. Basanavičiaus teiginį ir suformulavęs lietuvių liaudies skulptūros krikščioniškąją kilmę, P. Galaunė padarė keletą esminių klaidų:
a) J. Basanavičius vadovavosi ne tiktai intuicija, bet rėmėsi ir T. Narbuto, M. Strijkovskio, A. Kojelavičiaus darbais, kurie minėtus teiginius buvo perėmę iš Lietuvos metraščio [8].
b) neatkreipė dėmesio į tai, kad minimos statulos – tai ne dievų, o mirusių žmonių atvaizdai;
c) neigdamas stabmeldišką dievų statulų buvimą, negalėjo išvis paneigti ikikrikščioniškosios skulptūros, nes toks problemos sprendimas metodologiškai būtų buvęs klaidingas; lietuvių liaudies skulptūros kilmės nesiejo su memorialinių paminklų kilme, tarsi liaudies skulptūra neturėtų glaudžiausio ryšio su pastaraisiais. Be to, bandydamas įrodyti, kad liaudies skulptūra atsirado vėliau negu memorialiniai paminklai, P. Galaunė rašė: „Tai mums patvirtina ir šis faktas, kad kryžius statyti buvo draudžiama jau XV amžiaus pirmoje pusėje, o į mūsų liaudies skulptūrą bažnyčia akį teatkreipė tik XVIII amžiuje” [9]. Taip teigdamas P. Galaunė rėmėsi žemaičių vyskupo A. Tiškevičiaus 1752 m. sudaryta knyga „Synodus diocesana Mednicensis seu Samogitiae, sub auspicilis…” [10]. Tą patį draudimą, taikydamas jį kryžiadirbių darbams, minėjo ir J. Basanavičius [11]. Kadangi mokslinėje literatūroje [12], kalbant apie liaudies kultūrą tai kartojama ir toliau, tenka šį šaltinį dar kartą cituoti, kad įsitikintume, jog J. Basanavičius, P. Galaunė, A. Kancedikas ir kiti buvo neteisūs. Ten rašoma: „Daug kur po Žemaitiją klaidžioja nemokšos skulptoriai ar, tikriau pasakius, šventųjų paveikslų dirbėjai, kurie savo išmone daro šventųjų paveikslus, taip sakant, ant popieriaus sukuria ne palaimintųjų atvaizdus, o Lernos baidykles, atstumiančias savo išvaizda ir poza. Tačiau už pigią kainą juos įkiša paprastiems žmonėms, tuo būdu baisiai juos apgaudinėdami. Iš čia ir ta geidaujama gausi medžiaga bažnyčios tarnų pajuokai. Todėl tų vietų klebonai tegu tai aiškina per pamokslus, tegu juos bara ir atima tuos darbus, jei iš mūsų nebus gavę atskiro leidimo.” [13]. Taigi draudžiama buvo ne liaudies medinė skulptūra, o liaudies grafikos darbai, nes ką gi būtų galima ant popieriaus sukurti, jeigu ne grafikos darbus.
P. Galaunės teiginys, kad lietuvių liaudies skulptūra atsirado krikščionybės įtakoje, neįtikino netgi tuometinių liaudies meno tyrinėtojų. K. Čerbulėnas, nagrinėdamas Mažosios Lietuvos antkapinius paminklus, rašė: „Aukštai ištobulinto nekrokulto formos apsprendė antkapinių paminklų atsiradimą. Tose tautose, kur mirusieji buvo lyginami dievams, antkapiniai paminklai pasireiškė dažniausiai statulinės skulptūros forma…” [14]. Kaip matyti, iki 1940 m. nebuvo sutarta dėl lietuvių liaudies skulptūros kilmės ir plito dvi teorijos: vietinė (paprotinė) bei krikščioniškoji.
Sovietiniais metais ir toliau vyko diskusija, siekiant pagrįsti vieną arba kitą aukščiau minėtą nuomonę. Tačiau iš esmės diskutuota ne dėl liaudies skulptūros kilmės, o mėginant pagrįsti arba paneigti teiginį – turėjo ar neturėjo lietuviai stabmeldiškų dievų statulų [15]. Panašiu būdu šią problemą sprendė ir A. Kancedikas [16]. Jo nuomone, kai kurie istorikai ir menotyrininkai kategoriškai neigia ikikrikščioniškosios lietuvių liaudies skulptūros buvimą, nes lietuviai iki krikščionybės įvedimo tebebuvo panteistai, nesubrendę dievų personifikacijai. Remdamasis kai kurių lietuviškų žodžių reikšmėmis bei istoriniais šaltiniais, autorius rašo, kad lietuviai galėjo turėti stabmeldiškų dievų statulų. Svarbiausiu įrodymu, jog Lietuvoje būta ikikrikščioniškos skulptūros, A. Kancedikas laiko archeologinius radinius Juodkrantėje bei Šventojoje ir yra įsitikinęs, kad netrukus bus galima argumentuotai teigti apie ikikrikščioniškosios skulptūros buvimą ir net nustatyti tradicinės valstiečių plastikos formų perimamumą. Savo įsitikinimams paremti A. Kancedikas knygoje atspausdino archeologų Juodkrantėje rasto žmogų vaizduojančio gintarinio amuleto nuotrauką ir visai nežinia kuo remdamasis figūrėlę pavadino senovės baltų dievybės Žemynos vardu. Tačiau A. Kancedikas teisingai pastebėjo, kad yra neabejotinas, pirminis ir nenutrūkstamas lietuvių liaudies skulptūros ryšys su mažųjų formų architektūra – kryžiais ir koplytėlėmis, kurie tapo neatsiejama lietuviško peizažo dalimi [17].
Lietuvių liaudies skulptūros kilmės derėtų ieškoti ne ikikrikščioniškų dievų statulėlėse (nes tai atitiktų valstybės formavimosi laikotarpį), o nuo gerokai senesnių laikų, nes archeologai jau įrodė, jog baltų protėviai (Narvos kultūros atstovai) dar neolite turėjo įvairių plastikos rūšių [18].
Iš meno istorijos žinoma, kad priešistorinių laikų visuomenės menas tiesiogiai susijęs su tam tikromis magijos rūšimis, iš kurių vėliau susiformavo įvairūs kultai. Natūralu, kad ir lietuvių liaudies memorialinių paminklų bei jų skulptūrinės puošybos ištakos sietinos su įvairiais tikėjimais bei kultais, paplitusiais baltų genčių gyventoje teritorijoje, o vėliau ir Lietuvoje. Tačiau tam skirto mokslinio darbo dar neturime. „O kol bus išanalizuota ši svarbiausia mūsų protėvių dvasinio gyvenimo sritis, sunku bus suvokti visą senąją lietuvių liaudies kultūrą, jos santykį su krikščionybe ir su visa dabarties kultūra”, – teigia Norbertas Vėlius [19]. Tiesa, kai kuriuos senuosius tikėjimus gana plačiai nušviečia P. Dundulienė [20].
Sprendžiant lietuvių liaudies memorialinių paminklų ir skulptūros kilmės bei istorinės raidos problemą, atkreiptinas dėmesys į P. Dundulienės darbo „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose” skyrius: „Inkarnacija ir metamorfozė”, „Medžiai – vėlių ir dievų buveinė”. Autorė rašo, kad plintant prosenių kultui, prie sodybų, kartais ir toliau augančiuose medžiuose ar ant stulpų pradėtos kabinti statulėlės, greičiausiai vaizduojančios prosenius. Buvo tikima, kad jose yra mirusio vėlė: ji, esą, rūpinasi savo įpėdinių ir visos sodybos gerove. Kaip teigia P. Dundulienė, statulėlės, kuriose neva gyvenančios mirusiųjų vėlės, būdingos daugeliui Europos ir kitoms pasaulio tautoms. „Paprotys kabinti statulėles medžiuose ar ant stulpų ilgai buvo išlikęs pas Azijos ostiakus. XIX a. pabaigoje jie išpjaustydavo iš medžio statulėles, apvilkdavo jas drabužėliais ir pastatydavo prie medžio, pakabindavo krepšiuose ar mažuose svirneliuose, panašiuose į mūsų koplytėles. Prie tokių medžių buvo atliekamos kulto apeigos vėlėms net tada, kai tos statulėlės jau būdavo supuvusios, nes medis visą laiką buvo laikomas vėlės buveine” [21]. N. Serebrenikovas knygoje „Permės medinė skulptūra” rašo: „Daugelį amžių permiečiai išsaugojo gamtos ir stichinių jėgų kultą. Jie tikėjo dvasiomis, garbino primityvius stabus… Be to, Permės tautelės iš seno
Vyriškis
Menininkas ir bendrasis gėris
4. Visuomenei reikia menininkų lygiai taip pat kaip mokslininkų, technikų, darbininkų, specialistų, tikėjimo liudytojų, tėvų ir motinų, garantuojančių asmens augimą bei bendruomenės vystymąsi tokia iškilia meno forma, kokia yra „auklėjimo menas”. Kiekvienos tautos plačioje kultūros panoramoje menininkai turi savo vietą. Paklusdami savo įkvėpimui ir tikrai kurdami vertingus ir gražius kūrinius, jie net tik praturtina kiekvienos tautos bei visos žmonijos paveldą, bet ir vykdo išskirtinę socialinę tarnybą bendrojo gėrio labui.
Skirtingas kiekvieno menininko pašaukimas lemia jo tarnybos lauką bei kreipia į užduotis, kurių reikia imtis, sunkų darbą, kuriam reikia ryžtis, atsakomybę, kurios nevalia kratytis. Menininkas, suvokiantis visa tai, taip pat supranta, jog turi dirbti nepasiduodamas tuščios garbės siekimui ar pigaus populiarumo troškimui, nekalbant jau apie galimą asmeninę naudą. Taigi egzistuoja menininko tarnybos etika, negana to, „dvasingumas”, savaip prisidedantis prie tautos gyvenimo bei atgimimo. Būtent tai, matyt, omenyje turėjo Cyprian Norwid sakydamas, jog „grožio paskirtis – uždegti mus darbui, o darbo – pakelti”.
vyriškis
Ypatingas menininko pašaukimas
2. Ne visi pašaukti būti menininkais tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau, pasak Pradžios knygos, kiekvienam žmogui patikėta užduotis būti savo gyvenimo architektu: iš savo gyvenimo jam privalu padaryti meno kūrinį, šedevrą.
Svarbu pabrėžti šių dviejų žmogiškosios veiklos aspektų skirtingumą ir sąryšingumą. Skirtumas akivaizdus. Vienas dalykas yra sąranga, kurios dėka žmogus yra savo poelgių autorius bei už juos atsako, ir kitas – sąranga, kurios dėka jis yra menininkas, t. y. moka veikti pagal meno reikalavimus, sąžiningai paklusdamas jo ypatingiems nurodymams (2). Todėl menininkas geba pagaminti objektą, tačiau tai dar nieko nesako apie jo moralines nuostatas. Juk čia kalbama ne apie savęs, savo asmenybės formavimą, bet tiktai apie vaisingą kūrybinių galių taikymą, suteikiant estetinį pavidalą proto sugalvotoms idėjoms.
Abu aspektai – moralinis ir meninis – iš esmės skiriasi, tačiau ne mažiau svarbus ir jų sąryšis. Jie abu vienas kitą giliai sąlygoja. Suteikdamas pavidalą kūriniui, menininkas išties save išreiškia tiek, kad jo kūrinys nepakartojamai atspindi jo būtį, tai, kas jis yra ir kaip jis yra. Žmonijos istorijoje tai patvirtinta nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Formuodamas šedevrą menininkas iš tikrųjų ne tik pašaukia į gyvenimą savo kūrinį, bet ir tam tikra prasme atskleidžia kūriniu savo paties asmenybę. Menas jam teikia naują matmenį bei išskirtinį raiškos būdą dvasiškai augti. Per savo kūrinius menininkas kalba ir bendrauja su kitais. Todėl meno istorija yra ne tik kūrinių, bet ir žmonių istorija. Meno kūriniai kalba apie savo autorius, supažindina mus su jų vidiniu gyvenimu ir atskleidžia autentišką menininkų indėlį į kultūros istoriją.
Anonimas
garbino medžius”. N. Serebrenikovas labai įdomiai aptaria ostiakų stabmeldiškos medinės liaudies skulptūros formų perimamumą, įvedus krikščionybę [22].
Lietuvos metraštyje (Bychovco kronika) net kelis kartus minima, kad lietuviai mirusiajam padarydavo pagal jo išvaizdą stabą ir jį arba toje vietoje išaugusį medį, kai tas stabas supūdavo, garbindavo. Metraštyje rašoma: „tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vietoje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
O paskui mirė didysis Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštis Kukovaitis, buvęs labai teisingas ir maloningas savo valdiniams. Ir savo įpėdiniu Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėje paliko savo sūnų Utenį. Tasai sūnus, mylėdamas savo tėvą, didįjį kunigaikštį Kukovaitį, savo tėvui atminti padirbo stabą ir pastatė jį prie Šventosios upės ant vieno kalno, netoli Deltuvos. Ir tąjį garbino ir laikė dievu. Paskui tasai stabas supuvo, o ten išaugo miškas. Ir žmonės garbino tą mišką ir pavadino jį savo valdovo Kukovaičio vardu” [23]. Panašiai metraštyje aprašomos ir Speros laidotuvės. Kaip matyti visur minimas tas pats apeiginis faktas, kad mirus žmogui pagal jo išvaizdą buvo padaromas stabas, o kai jis supūdavo, ten išaugdavo medžiai. Į šį paprotį atkreipė dėmesį S. Daukantas. Aprašęs kunigaikščio Kerniaus laidotuves, jis pažymi: „Sudegus kūnui, pelenus į kūlio indą supylę, į žemę palaidojo, ant kurios viršaus supylė kalną ir atminimui dar medžio stabą su povyziu nabašniko antstatė, ąžuolyną tenai, šalip kapo stovintį, jam pašventė…” [24].
Nagrinėjant slovakų liaudies antkapinių paminklų kilmę, daroma išvada, kad pravoslavai ilgainiui vietoje medžių ir krūmų ant mirusiųjų kapų statė stulpus, panašius į kiemo vartų, suteikdami jiems žmogaus išvaizdą. Jų paskirtis irgi buvo ta pati – maginė apsauginė. Statydami tokius paminklus, gyvieji tarsi siekė mirusiųjų pagalbos[25].
P. Dundulienė, jau minėtame darbe „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose”, rašo: Vienas pagrindinių pirmykštės pasaulėjautos bruožų buvo tikėjimas, kad miręs žmogus neišnyksta, o pavirsta kitu kūnu. Šitaip buvo išreiškiama žmogaus amžinumo idėja, kuri sudaro pagrindą inkarnacijos (įsikūnijimo) ir metamorfozės (naujo pavidalo įgavimo) sąvokoms atsirasti” [26]. Autorė išsamiai nagrinėja šį klausimą ir argumentuotai įrodo, kad lietuviai yra tikėję, jog mirusysis įsikūnija medyje arba kitame augale. Tai pasitvirtina ir mūsų liaudies folklore: pasakose, padavimuose bei dainose minimais faktais. Prisiminkime kad ir liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė”, kur žmonės tampa medžiais.
Galima daryti prielaidą, kad senovėje buvo tam tikros prosenių bei medžių kulto apeigos, kuriomis gyvieji turėjo padėti mirusiajam įsikūnyti medyje, kad paskui šis jiems pagelbėtų, t. y. taptų tarpininku tarp žmonių ir antgamtinio pasaulio. Mirusiojo sudeginimas, statulėlės pagal jo išvaizdą padarymas ir jos laikymas medžiuose, jų drevėse arba panašiuose į medžius tam specialiai padarytuose stulpuose – stogastulpiuose, koplytstulpiuose, tikriausiai ir buvo tų apeigų dalis. Medžių išaugimas vietoje sunykusių paminklų ir turėjo būti tos pagalbos rezultatas. Be abejo, mirusiųjų ir medžių kultas susiformavo ne iš karto. Iš pradžių daugiausia dėmesio skirta ypatingiems asmenims, kurie, dar būdami gyvi, pasižymėjo kokia nors tikra arba tariama galia. Jiems mirus, pagal jų išvaizdą būdavo padaromas stabas, t. y. pastatomas stulpas, kurio viršutinė dalis vaizdavo mirusiojo galvą. Po to, kai tokie mediniai stulpai supūdavo, ten turėjo išaugti medžiai. Ir stabas, ir ten išaugę medžiai būdavo garbinami. Vėliau turėjo išplisti ir visų mirusiųjų kultas. Tada tikriausiai ir buvo pradėta kurti nedideles skulptūrėles stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kurios buvo kabinamos medžiuose arba statomos po jais ant akmenų. Kelių aukštų stogastulpių atsiradimą tektų siedinti su vienos didelės šeimos arba giminės antkapiniu paminklu.
Kaip atrodė tokie pagal mirusiojo išvaizdą padaryti stabai ir kaip laikui bėgant jų plastika keitėsi, konkrečių žinių dar beveik neturime. Galima manyti, kad jų plastikos kaita priklausė nuo turimų įrankių tobulumo, žmonių įgūdžių juos naudoti ir nuo medžiagos, iš kurios tokie stabai buvo skobiami. Tačiau kur kas didesnės reikšmės vieno ar kito laikotarpio plastikai galėjo turėti besiplėtojantys tikėjimai, įvairūs kultai ir su jais susijusios apeigos bei tam tikros tradicijos. Šia prasme geras pavyzdys yra dar baltų protėviams priskiriamas archeologės R. Rimantienės Šventojoje rastas stulpas su žmogaus galva. R. Rimantienė nesieja radinio su mirusiųjų kultu, o mano, kad tai dar labai abstraktus žmogus – vandenų šeimininkas ar globėjas [27]. Narvos kultūros žmonių aplinkoje medžių ir mirusiųjų kultai dar nebuvo susiformavę. Tai liudija ir minėto stulpo su žmogaus galva plastika: apie 2 m ilgio juodalksnio rąstelis nusmailinta apačia, o viršūnėje išskaptuotas labai apibendrintos plastikos žmogaus veidas. Veidas ir krūtinė – be žievės, kitur žievė palikta. Labiau paryškinta nosis, antakių linija ir akių įdubos. Akys ir burna nemodeliuoti, apibendrintai perteiktas smakras. Toks stulpas su žmogaus galva dar neturi lyties ar kitokių konkretaus žmogaus požymių [28]. Tuo tarpu daug vėliau susiformavęs prosenių kultas reikalavo, kad stabas būtų padarytas pagal mirusiojo išvaizdą. Tačiau tokio paminklo archeologai dar nerado, o seniausias žinomas dailės paminklas, kuriame pavaizduotas ikikrikščioniškasis palaidojimas, yra XII a. sukurtas Gniezno katedros durų reljefas, kurio kompozicijos centrinėje dalyje pavaizduotas meniškai apibendrintas teigiamas krikščioniškas ir neigiamas stabmeldiškas (prūsiškas) palaidojimas [29]. Pastarojo reljefo kompozicija labai daug pasakanti apie susijusį su medžių ir prosenių kultu mirusiojo palaidojimą. Reljefe pavaizduotas stulpas su žmogaus galva. Stulpo kamienas taip pat su žieve (kaip Šventojoje rastas), o jo paviršius pavaizduotas su pumpurais – gyvo medžio įvaizdis. Galva – didoka, vaizduojanti senyvo amžiaus vyrą, turinti konkretaus žmogaus charakteristiką. Be to, reljefe, šalia stulpo su galva, dailininkas įkomponavo lapotą ąžuolą, o tarp stulpo ir ąžuolo kamieno pavaizdavęs perdangą, ant jos patalpino mirusiojo kūną, kurį per vidurį nuo pat žemės peraugęs augalas. Jo viršūnėje pavaizduotas paukštis, simbolizuojantis žemės ir dangaus tarpininką. Ši kompozicija leidžia spręsti, kad XII a. dailininkas pakankamai gerai žinojo apie prūsų žemėse paplitusį medžių ir mirusiųjų kultą. Panašus reiškinys turėjo būti paplitęs ir Lietuvoje. Tai patvirtina ir anksčiau pateiktos žinios iš „Lietuvos metraščio”, kuris parašytas XVI a. pradžioje. Ten minimi stabai savo plastika galėjo būti daug artimesni „Ablingos ansamblio” skulptūroms. Tenka atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad visi „Lietuvos metraštyje” minimi stabai buvo apeiginiai ir pastatyti prie vandens: Pajautos – prie Žaslių ežero, Kukovaičio – prie Šventosios upės, o Speros – taip pat prie ežero. Tikriausiai šis paprotys išlikęs iš labai senų laikų, kuriuos aprašydama archeologė R. Rimantienė teigė, kad šalia žuvingiausių vietų prie ežerų stovėjo stulpai su žmogaus galva.
Dėl daugelio priežasčių beveik neįmanoma tiksliai atkurti senuosius laidojimo papročius, nors jų esmę – galima. Kol kas nežinoma autentiškų šaltinių, kurie leistų patikimai nušviesti šį klausimą. Reikia dar jų ieškoti.
Verta dėmesio ir G. Vaitkūno išvada, kad Lietuvoje įsigalint feodalizmui turėjo iš esmės pasikeisti ir stabmeldiškas tikėjimas [30]. Be to, remdamas V. Pašutos nuomonę [31] jis pažymi, kad iki XIII a. jau buvo susiformavęs ir stabmeldiškų dievų panteonas Lietuvoje, į kurį senųjų tikėjimų dvasios negalėjo patekti. Nesigilinant į tai, ar buvo daromos panteonui priklausiusių dievų statulos, senųjų tikėjimų tolesnį išlikimą galima pagrįsti J. Galvydžio išvada: „Tačiau religiniam kultui žymia dalimi tapus valdančiųjų ir žynių privilegija paprastiems žmonėms mielesni darosi dievai, nepriklausantys oficialiam kultui. Šalia oficialaus žynių formuojamo kulto egzistuoja liaudies religija, t. y. liaudyje populiarūs dievai ir jų kultas” [32].
vyriškis
Nepykite,kad tiek daug,bet gal pravers
Anonimas
Arvydas Juozaitis
Kam priklauso lietuvių kūrėjų menas? Lietuvai, lietuvių liaudžiai, ar paprasčiau – patiems kūrėjams? Klausimas nelaužtas iš piršto, nes vis sunkiau suprasti, kam priklauso Lietuva. Prieš dešimtmetį ji priklausė pati sau, dabar – nežinia kam. Ir toji nežinia auga.
Šios nežinios akivaizdoje verta pažvelgti į menininkus ir kūrėjus, kurie, kaip liudija tūkstančiai pasisakymų, yra tikri, jog vis dar „priklauso sau“. Tegul ši žinia būna atspirties taškas svarstant ir naujas Lietuvos geopolitikos sąlygas. Kas benutiktų ateityje, menas neliks nuošalėje, jis suksis ne vien įprastais hermetiškais ratais, tačiau plūduriuos ir visuomenės gyvenimo vandenyse.
Mažiausiai šimtą metų buvo tikima, kad lietuvių kūrėjas sugeba suteikti lietuvių bendruomenei ypatingų gyvenimo spalvų, džiaugsmo, pasitikėjimo savimi. Mes buvome tikri, kad menininkas, ypač rašytojas ir dailininkas, sugeba pakilti virš mūsų klonių, miestų ir laukų ir, pažvelgęs iš paukščio skrydžio, kerta snapu mums tiesiai į širdis; sakėme, kad kūrėjas – tai bendruomeninio gyvenimo vaidila (šalia kunigo), kad jis – tautinės pasaulėjautos reiškėjas; pagaliau jautėme, kas dera gelmių ir viršūnių žmogui, jis – pasiklydusių sielų gelbėtojas. Toks kūrėjo statusas nugulė mūsų sąmonėje tvirtu pamatu. Net po Antrojo pasaulinio karo, kai mus pasigriebė pirmoji – sovietinė – globalizacija, tautinis menininko, kūrėjo statusas tik sutvirtėjo. Visur buvo ieškoma tautos jausmo užuominų. Lietuviškos idėjos liekanų. Ir, atsistojęs prie paveikslo ar pasižiūrėjęs lietuvišką filmą (nesvarbu, kad jis buvo „tarybinis“), žmogus daugiau suprasdavo apie gyvenimą ir tragizmą. Jeigu supratimas ir nepadaugindavo džiaugsmo, tai neatimdavo ir vilties. Kur jau ten atims – niekas nenorėjo mirti! Giliosios gyvenimo vertybės ir giliosios meno vertybės nesikirto tarpusavyje, todėl žmogus ir tauta sugyveno. Gyveno kartu. Ir net pjudomi dainavo tas pačias dainas. Epochinės reikšmės filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tikslus ne detalėmis, o galinga lietuviška dvasia ir pavadinimu. Toji dvasia tarytum sakė, kad nepasiduos, nors kraštas ir buvo užtvindytas svetimos kariuomenės. Menas apibendrindavo tautos išlikimo aistrą ir padėjo taikiai įveikti smurtą.
Būtiškąja prigimtimi menas yra ne kas kita, o materijos smurto įveikimas. Materiją suprantant pačia plačiausia prasme – kaip šautuvą, kalėjimą, kūno mirtį, stichiją, karą, net molį skulptoriaus rankose. Viskas priešinasi, viskas neša mirties ar amžino sąstingio ženklą – o menas nugali. Įveikia medžiagos šaltį, sušildo. Pakelia ir priartina prie amžinybės.
vyriškis
Svarbiausia, neleisti užželti Lietuvos fotografijos proskynai. Tūkstančiai Vakarų pasaulio eksperimentų nuvedė į aklavietes, į prarajas, išliko nedaugelis. Tie, kurie tapo išskirtinėmis asmenybėmis, būrė apie save mokyklas ir kūrė tradicijas. „Paprasto žmogaus“ menas ir jo pasaulis, bendruomenė, kurioje gyvename – štai tie du krantai, tarp kurių pašauktas blaškytis fotomenininkas. Kaip ir kiekvienas menininkas. Tokia kūryba mažiausiai susijusi su skandalais, su reklama, su šoko terapijos eksperimentais.
Didžiausia šiuolaikinio meno problema, stipriausias pasaulio iššūkis kūrėjui – ribų pažinimas. Beribiame, madingos globalizmo idėjos darkomame pasaulyje reikia ribų. Lokalumo, vadinasi, globalumo opozicijos, priešpriešos. Didis menas gyvuoja tik priešindamasis. Jeigu politikai ir pinigų pasaulis kalba apie globalizmą kaip neišvengiamą ateitį, menininkas turi džiaugtis: jis jau žino, kokios ateities nereikia. Nes tie, kurie veržiasi į globalizmą visomis savo galiomis, nuo globalizmo ir žlugs. Nėra nieko baisiau už pasiektą tikslą. Pasiektas globalistinio pasaulio tikslas – vienamatis žmogus – būtų pasaulio pražūtis.
Menininkas pašauktas rasti „paprasto žmogaus“ kelią. Jis ieško rizikuodamas, ieško išsiverždamas iš įvaizdžių ir galios pasaulio, jo pašaukimas – rizika. Bet rizika ne svaiginantis, ne narkotizuojantis, o skaidri kaip ašara, blaivi rizika. Žinant, vardan ko rizikuojama, kas gelbstima, kas numesta ant kortos. Jaučiant, kad pasaulis – ant prarajos krašto.
Anonimas
ar cia citataos is kokios nors knygos?
atsiuskit tos knygos pavadinima 🙂
nifer@delfi.lt
Anonimas
Marekas
agne
padarykit tokia nuoroda kaip pvz.:paieskos, nes sitam puslapy neina susigaudyti.