Užkeikti namai.I dalis. Istraukos.

Skaudi gyvenimo ironija… Gal tai tik atsitiktinumas? O galbūt žiaurūs likimo žaidimai…

Paslaptis

Tamsiame tarpdury pasirodė juoda figūra. Ji žengė į priekį ir šviesoje galėjai išvysti mielą veidą. Tai buvo Mari. Liekna, aukšta, žydrų akių. Šviesūs plaukai atrodė lyg šilkas blankioje kambario šviesoje. Mari atrodė sunerimusi, akys žvilgėjo išduodamos, jog Mari visai neseniai verkė. Fredo veidas atrodė laimingas. Juk jis mato pačią gražiausią merginą kokią jis buvo sutikęs. Vos Fredas pamato Mari, jo veidas nušvinta iš džiaugsmo, diena jam atrodo puikiausia iš visų, o širdyje dedasi nepaprasti meilės dalykėliai! O Mari atrodo nė nekreipia dėmesio į meilės kankinį- Fredą…
-Sveikas,- tarė Mari nepaprastai žavingu balseliu.
-Sveika, Mari. Kaip čia dabar buvo, kad pas mane apsilankei?
Staiga Mari veidas išblyško, akyse sušvytėjo skaidrios ašarėlės. Mergina virpančia ranka nubraukė geltonų plaukų sruogą kritusią ant akių.
-Fredai, mano namuose dedasi keisti dalykai. Šią naktį dingo mano mama,- Mari nuleido galvą ir pradėjai verkti.
-Kaip suprast- dingo? Ji kažkur turi būti,- Fredo maloni šypsena dingo iš veido.
Fredas priėjo arčiau Mari ir ją paguodžiančiai apsikabino. Mergina verkė draugo glėbyje.
Jie buvo klasiokai. Abu ėjo į dešimtą klasę. Fredas ir Mari- vaikystės draugai… ir tik draugai, nors Fredas seniai svajoja apie kažką daugiau…
– Nusiramink ir papasakok kas atsitiko,- švelniai tarė Fredas.
– Naktį pūtė stiprus vėjas,- viską nuo pradžių pradėjo pasakoti Mari.
Jaučiau, kad kažkas tikrai atsitiks. Mano nuojauta manęs neapgavo. Gretimam kambary, kuriam miegojo mano mama ir mažoji sesutė Emili, išgirdau keistą garsą. Iš pradžių nieko nesupratau…
Mari akis vėl užplūdo ašaros ir nuleidusi galvą verkė… Ji kažką dar pasakė ir staiga virto ant žemės… Mari apalpo… Fredas ją paėmė ant rankų ir nunešė į svetainę. Merginą paguldė ant sofos. Fredas atnešė šalto vandens ir bandė ją gaivinti. Staiga Mari akys prašviesėjo ir išbalusiam veide pasirodė nieko nesuprantantis žvilgsnis, sukaustęs Fredo širdį.
– Ir vėl…-, tarė Mari.
– Kas? Tau jau taip buvau anksčiau?
– Man taip buvo po to kai atsipeikėjau po šoko, neradusi mamos tik verkiančią sesutę.
– Mari, aš nieko nesuprantu… Prašau paaiškink man kas čia dedasi…
– Po to pamačiau atvirą langą, plevėsuojančias užuolaidas ir dar mačiau … Mari staiga nutilo, lyg už Fredo nugaros būtų kažkas stovėjęs ir žvilgsniu nutildęs merginą.
– Ką matei? –Visiškai nieko nebesuprasdamas klausė Fredas.
– Ne nieko… Nieko nemačiau. Man reikia skubėti namo…- Ji šoko nuo sofos ir nuskubėjo prie durų dar tardama Fredui „sudie“. Lyg paskutinį kart pabučiavo jam į skruostą ir išėjo kažkur…
Už lango gelsva pilnatis švietė tartum žydras upelio vanduo. Visur buvo ramu, nė vieno žmogaus nesimatė šviesiam pilnaties horizonte. Vakaras šiltas tartum šviesūs saulės spindulėliai, glostantys vėsų vasaros rytą. Tačiau dabar- gegužė, pats mokslų įkarštis ir artėjantys dešimtokų egzaminai. Apie tai ir tegalvojo Fredas iki Mari apsilankymo, tačiau jo mintis sujaukė paslaptinga mįslė. Viskas taip nepaaiškinama, nesuprantama, kad net sunku įsivaizduoti šios paslapties prasmę.
Vėl nauja diena ir galvos skausmas dešimtokams. Naktimis juos kankina baisūs košmarai, o pagalvojus kokie jie bus dvyliktoj klasėj noris skradžiai žemės prasmegt, kur nors dingt kuo toliau nuo mokyklos, mokytojų ir tų baisių vadovėlių, kurie kartais tampa tikru išsigelbėjimu, o kartais visų dvejetų kaltininkais, kai mokytojaus paklausus kodėl per šį testą „nusivažiavai į lankas“ atsakome, jog viskas taip buvo vadovėly parašyta. Su tokiom mintim kėlės ir Fredas- visų laikų NEmoksliukas, bet vis sau žadantis kada nors tapti mokslininku (po kol kas tai jam sekasi tik sapnuose, kurie pasitaiko tarp klaikių košmarų). Iš tikrųjų Fredas norėtų tapti žymiu architektu, nes jis visai neblogai supranta visus matematikos „kabliukus“, domisi senovės ir šiuolaikine architektūra. Dažnai, nemigos naktimis savo knygutėj projektuoja įvairius statinius su svajonėmis, jog kada nors, ateity tušinuku išbraižyti pastatai iškils mieto centre ir puikuosis kaip žymiausio architekto, Fredo Normano šedevrai. Labai norint svajonės tampa realybe.
Kabinetas atrakintas. Visi mokiniai sugužėję į klases. Tik Fredas vis vėluoja, matyt projektuodamas savo architektūros paminklus pamiršo užsistatyt žadintuvą, kuris klaikiu garsu niekuomet neleidžia Fredui bent minutėlę užsibūt savo retai pasitaikančiuose sapnuose- su baltu chalatu palakstyt po nuosavą laboratoriją, kurioje verda, kunkuliuoja, burbuliuoja, maloniais garsais šnypščia ir „gražiai“ sproginėja spalvoti skysčiai stiklinėse kolbose. Deja, bet žadintuvas yra tikras, draugiškas priešas.
Taigi, Fredas aplipusiom akim šoko iš lovos tarsi katė išgirdusi tą malonų „kss kss“. Vaikinas šmurkštelėjo į džinsus, griebė po ranka pasitaikiusią kuprinę ir strimgalviais nuskubėjo į mokyklą. „Spėjau“- mintyse susirikiavo žodis, o paraudusiam nuo vėjo veide šmėkštelėjo šypsena.
Prie jo priėjo Mari. Ta pati, žavingai kerinti mergina, kuri vakar Fredui padovanojo dar daugiau košmarų, kurių ir taip ganėtinai pakanka.
– Na, tai kaip?- abejingai paklausė Fredas.
– Viskas lyg juoda paslapties skraiste būtų paslėpta, lyg gilus skausmas, kuris negali palikti mano širdies, -kalbėdama Mari nebegalėjo matyti Fredo veido, nes jos akis užplūdo tamsios skausmo ašaros. Viskas taip ne laiku mano gyvenimą daužo į mažas šukeles, iš kurių bus nebeįmanoma sudėti mano širdies, jausmų. Aš net nebesuprantu, kodėl atėjau į šį pasaulį, jei manęs jau čia nebėra. Šia žeme vaikšto tik mano kūnas, kuriame nebėra sielos, nes ją nužudė paslaptis. Aš nebesuprantu kas aš!- Staiga suriko Mari per visą klasę.
Krūptelėję draugai pažvelgė į ją ir šalia stovintį Fredą. Klasę aplankė trumpa tyla. Mari apsvaigo ir krito ant žemės. Vėl… Išsigandę draugai pribėgo prie merginos, kažkas nubėgo pas mokyklos seselę prašyti pagalbos. Netrukus Mari gulėjo seselės kabinete. Seselė merginą gaivino, bet Mari negalėjo niekaip atsigauti, todėl ji buvo skubiai išvežta į miesto ligoninę. Sunerimę klasiokai mokytojos nesiklausė, o tik galvojo apie Mari sveikatą ir dėl ko ji taip staigiai nualpo. Tai težinojo vienas Fredas ir… Ligoninėje, vis dar negalinti atsigauti Mari. „Kas bus toliau?“- savęs klausė Fredas.
Baigėsi pamokos. Fredas nieko nelaukdamas nuskubėjo į ligoninę. Čia jis priėjo prie registracijos skyriaus. Už aukšto stalo vos matėsi sėdinti maloni sekretorė vis čiauškanti telefonu.
-Atsiprašau, kuriame skyriuje galėčiau rasti Mari Lenton, ji šiandien čia buvo atvežta. Ji nualpo,- skubiai kalbėjo Fredas, kai moteris baigė kalbėti telefonu.
Malonioji sekretorė Fredo pasiteiravo dar keleto dalykų ir ilgai vartė baltus lapus su įvairiais parašais, visokias antspaudais ir dar gausybe tušinuko ir kompiuterio išraižytais grioviais.
-Mari Lenton guli III skyriuje, dvidešimt ketvirtoje palatoje. Pirmos durys po kaire, – žavingu balseliu (kaip ir dera sekretorėms), vos praverdama lūpas kalbėjo moteris.
-Ačiū,- jau koridoriaus gale sušaukė Fredas ir nurūko į trečią aukštą, kur buvo III skyrius.
Pakeliui jis sutiko daktarus, baltais chalatais ir rūsčiais veidais jie tarsi plaukte plaukė koridoriais. Pagaliau Fredas rado ko ieškojęs. Priešais jį buvo baltos durys, už kurių gulėjo jo mylimoji, baisiųjų košmarų priežastis, pati nuostabiausia būtybė žemėje. Jaunuolis lėtai pravėrė girgždančias palatos duris, o už jų, lovoje švytėjo išblyškęs veidas.
-Tu atsigavai! Kaip dėl tavęs jaudinausi, kas tau buvo?- negalėdamas sutvardyti šypsenos veide džiaugėsi ir nerimavo Fredas.
– Ir vėl apalpau. Mane labai sunkiai atgaivino, daktaras sakė, jog gydytojai manė, kad mane ištiko koma. Dėkui Dievui, jog mane išgelbėjo, nors gal geriau būčiau mirus, juk dabar mane kankina paslaptis, kiekvieną sekundę, akimirkos baisios lyg košmarai. Gydytojas sakė, jog man susilpnėjo imunitetas ir tikriausiai sergu depresija. Teks lankytis pas psichologą. Manau, jog galiausiai aš išprotėsiu ir mane paguldys į beprotnamį. Jau dabar po truputį jaučiu, kai mano galvoje suksi keisčiausios mintys, aplink girdžiu keistus garsus, o akyse mirguliuoja atviras langas ir tos vaiduokliškai baltos, plevėsuojančios užuolaidos.
– Jei pati manai, kad išprotėjai, tai reiškia, jog taip tikrai nėra. Tikrieji bepročiai nepripažįsta savo ligos. Be to ar policija rado kokių nors įkalčių name arba kieme?
-Fredai…- Mari nuleido galvą, nusisuko nuo draugo ir įsikniaubė į baltą pagalvę, dvelkiančią ligoninės skalbykla.- Aš apie šį įvykį nepranešiau policijai. Šį baisų gyvenimo košmarą žinai tik tu ir aš.
– Ką? Gal išprotėjai? Ar supranti ką darai? Kuo ilgiau delsi, tuo greičiau atvės pagrobimo ar kaip pavadint šio įvykio pėdsakai. Po to policija nebegalės mums niekuo padėti. Galėjai bent pasakyt anksčiau, aš būčiau viską sutvarkęs. Mari, kad ir kaip tau sunku dabar, bet turi suimt save į rankas, įveikt savo skausmą savyje. Norint susigražinti buvusį gyvenimą, turi sustiprėti, kovoti su likimu. Negali kaltinti savęs. Negali ieškoti kaltų, turi surasti savo motiną ir atskleisti tą nepaaiškinamą paslaptį. Aš tučtuojau skambinu policijai.
– Maldauju, Fredai, nereikia.
– Nekalbėk nesąmonių, Mari. Tikiuosi tave greitai išleis iš ligoninės, o aš dabar skubu į policijos nuovadą. Tik nesijaudink viskas bus gerai.
Fredas pasilenkė prie skaisčios Mari kaktos ir švelniai ją pabučiavo nuramindamas neramią merginos širdį. Jaunuolis šmurkštelėjo iš palatos ir strimgalviais nuskubėjo siauru ligoninės koridoriumi. Jis jau skubėjo judria miesto gatve, virsdamas kliūtimi skubančioms mašinoms. Vaikinas jau stovėjo šalia policijos nuovados. Giliai įkvėpęs, Fredas įžengė į vėsią nuovados patalpą, kurioje vyravo tyla ir rimtis. Čia jį pasitiko stambus, žemas, suraukta kakta žalias žmogelis.
-Kuo galėčiau jums padėti?- Tardamas žodžius virpėjo tamsūs, tankūs ūsai, želiantys palei policininko nosį.
-Turiu paduoti pareiškimą,- iš skubėjimo į nuovadą, uždusęs kalbėjo Fredas.
Ūsuotasis pareigūnas vaikiną nuvedė į šviesų kambarėlį, kuriame stovėjo nedidelis stalas, puikavosi didelis, baltas kompiuteris ir juoda, ratukinė kėdė. Policininkas ranka parodė Fredui kėdę, į kurią jam reikėjo sėstis. Pats pareigūnas atsisėdo už stalo ir varstydamas didelėmis rankenomis stalčius kažko ieškojo. Pagaliau radęs kažkokius baltus lapus padavė Fredui, paaiškindamas ką ir kur reikia užpildyti.
Pagaliau Fredas su atodūsiu baigė rašyti protokolą, padavė jį pareigūnui. Žaliasis žmogelis paėmė lapus nuo stalo ir lėtai vartydamas, giliai suraukęs kaktą skaitinėjo baisiąją paslaptį. Fredas manė, jog nepilnametį ieškovą policininkas išvarys iš nuovados už lyg siaubo filmuose pateiktus faktus. Tačiau viskas buvo gerai.
-Kada tai įvyko?- pakėlęs savo rudas akis nuo lapų, virpindamas tamsius ūsus susidomėjęs paklausė pareigūnas.
-Prieš tris dienas- penktadienį. Tai buvo,-negalėdamas prisiminti Fredas primerkė akis, dienas skaičiuoti pradėjo ant pirštų.- Du tūkstančiai ketvirtais metais gegužės keturioliktą dieną,- prisiminęs išpyškino Fredas.- Kažkaip užmiršau tai parašyti parodymuose.
– Mažai faktų. Teks ieškoti daug įrodymų, jaučiu ši byla greitai nesibaigs. Nieko nežinom, kodėl, kas ir net kaip.
– Iš tikrųjų sutinku, kad viskas paslaptim užglaistyta.
-Kodėl neatvyko pati nusikaltimo liudininkė?
-Dabar ji guli ligoninėje- niekaip negali atsigauti po šoko. Juk ji prarado mamą. Mari net nežino ar mama gyva ar mirusi. Mari visa tai sunku atlaikyti.
-Suprantama. Na ką galėsime tą padarysime, tačiau reikėjo kreiptis į mus anksčiau. Būtų buvę geriausia jei tą pačią naktį, nusikaltėlio (jei toks buvo) pėdos dar būtų buvusios šviežios.
-Manau, jog jums pavyks.
-Tikiuosi,- maloniai nusišypsojo pareigūnas.
Fredas linktelėjo galva. Jiedu vyriškai atsisveikino ir Fredas, lydimas įvairiausių minčių nuskubėjo namo.

Pagaliau Mari išleido į namus… į begalinio skausmo, paslaptingumo namus. Tačiau Mari kaskart turėdavo lankytis pas psichologą. Mergina buvo rami tik dėl to, jog bylos reikalais pasirūpins Fredas- vienintelė atrama sunkią valandą.
-Ak, kad bent žinočiau, jog mama mirus. Viskas būtų aišku, verkčiau dėl konkretaus skausmo. O dabar nežinau nei kur ji ir negaliu jai padėti. Gal ją dabar kas kankina veriančiais skausmais. Nežinia… Nekenčiu šio paslaptingumo!- Jausmus liejo sau pačiai Mari.
Pas ją apsilankė policija, tiesą sakant jie kiekvieną dieną atvažiuodavo į Mari namą, jį išieškodavo ir ieškojo bent vieno įkalčio ar bent pėdsako, suteikiantį viltį rasti be žinios dingusią Mari mamą- nuostabią moterį.
Slinko dienos be vilties ar mažiausios prošvaistės pamatyti Mari mamą. Nejučia atslinko ir egzaminai.

Įtemptas metas

Na ir keistas šio skyriaus pavadinimas. Juk visa šios istorijos pradžia- įtemptas metas. Taip. Tačiau dabar jis sunkiausias.
-Bandomuosius egzaminus jūs jau praėjote, o jau kitą savaitę egzaminai, nulemiantys tolesnį jūsų mokymąsi. Pirmadienį- Istorijos, rusų egzaminai. Manau tinkamai pasiruošite,- aikštingai tarė mokytoja su dideliu kuodu virš galvos.
„Kaip pempė“- pagalvojo Fredas.
-Mokytoja, ar galima pas jus užeiti po šešių pamokų pasiimti knygų?- pasiteiravo Džiudė.
Taip visą pamoką mokiniai galvojo apie egzaminus, knygas, mokslus ir panašiai. Tik vienintelis Fredas žiūrėjo pro langą ir galvojo: „Taip taip taip…. reiks nueiti pas Mari, pasiimti jos pasą, nueiti į areštinę ir pateikti tikslinamuosius dokumentus…“
Taip… iš tiesų Fredui galvoje buvo ne vadovėlis, o įvairiausi pareiškimai dėl ieškinio.
-Sveikas, Fredai, pirmadienį egzaminai, gal norėtum ateit pas mane, galėtume ruoštis dviese?- koketuodama paklausė Liusija- žavingiausia mokyklos dešimtokė. – Beje mano tėvai išvažiavę…
-Na… kaip čia pasakius… hmm…Nelabai turiu laiko…
-Kaip tai neturi? Juk po trijų dienų egzaminai! Ką dirbi?
– Aš nelabai turiu laiko tiems egzaminams…
– Ką? Tai bent dėl manęs galėjai ateit… žioplys tu! Tu nemoki bendraut su merginomis, todėl ir neisi!
Liusija žodžiais trenkusi Fredui antausį nuėjai išdidžiai pakėlusi galvą. Fredas sau panosėj sumurmėjo:
– Blemba…
Šiandien- Penktadienis, ryt šeštadienis, po jo slinks liūdnas sekmadienis, o po pilnos košmarų nakties išauš klaikus egzaminų pirmadienio rytas. Kaip Fredui pasiruošti egzaminams per savaitgalį? Kaip išmokti istoriją ir rusų kalbą mokintasi nuo vidurinių klasių, t.y. penkių metų kursą per tris vakarus? Jis ir neišmoks. Liks bemokslis, sėdės kaime, dirbs purvinus ūkio darbus. Galbūt įvyks stebuklas ir jam pavyks egzaminų atsakymus nusirašyti? Stebuklų kartais pasitaiko…
Stebuklo laukia daug žmonių. Juk aplink apstu nelaimingų žmonių. Vieni laukia duonos kąsnio, kiti- artimųjų, kurie negrįžta ištisus metus, kiti prašo Dievo sėkmės įvairiose situacijose, o štai Fredas prašo ramybės po įtempto meto.

Dar vienas skaudus likimo žaidimas

Mari gulėjo savo kambaryje ir žiūrėjo į lubas. Ji ką tik grįžo iš vizito pas psichologą. Jo diagnozė: „Šokas po skaudaus gyvenimo praradimo ir tiek. Viskas praeis su lauku. Juk tokiems įvykiams bent trupučiuką užsimiršti reikia laiko.“
Mari mano kitaip. Ji jaučia, kad mama gyva, galbūt kenčia. Mari sapnuoja skaudžius sapnus. Štai šiąnakt ji sapnavo tamsą. Joje nieko nesimatė. Tik tamsa. Staiga Mari išgirdo aimanas.
-Kas ten?- klausė Mari.
Aimanos nutildavo ir vėl verdavo jautrią merginos širdį. Staiga Mari pamatė mamos veidą, apšviestą blyškia balanos šviesa. Motinos akys pasruvo krauju. Mari pabudo ir verkė verkė verkė…
Panašūs sapnai ją kamuoja beveik kasnakt. Sapnuose ji regi ne laimingą mamą, o kenčiantį motinos veidą, kraują, girdi aimanas baisesnes už pačią mirtį…
Kažkas pasibeldė. Mari atsikėlė ir susimąsčiusiu veidu nuėjo prie durų.
-Labadiena, – tarė nepažįstama moteris su kreivai nupieštu antakiu.
-Labadiena. Kuo galėčiau padėti?
-Aš esu socialinė pedagogė iš vaikų namų. Turime žinių apie jūsų motinos netekimą. Kadangi kitų globėjų neturite, o jūs dar nepilnametė, jūs ir jūsų sesuo pagal įstatymus turi gyventi vaikų namuose. Jūs juose gyvensite iki aštuoniolikos metų taip pat ir jūsų sesuo. Šį vakarą atvažiuos vaikų namų pedagogai ir jus pasiims. Prašome susikrauti daiktus. Po kol kas šis namas bus užrašytos jūsų mamos vardu, kol bus rasti arba jos palaikai arba ji gyva. Tačiau viskuo pasirūpinsime mes. Vėliau bus sutvarkyti dokumentai liudijantys…….
Moteris kreivu antakiu kalbėjo toliau, tačiau tų žodžio Mari nebegirdėjo. Tuo metu merginai aptirpo rankos ir kojos, širdis plakė labai neritmingai. Mari galvojo: „ Gyvenimas ant uolos krašto…“
Viskas įvyko. Mari jau sėdėjo vaikų namų direktorės kabinete ir pildė dokumentus.
-Sveika atvykus į nuostabius vaikystės namus,- be galo kvailai šypsodamasi kalbėjo tipo „Vaikystės namų“ direktorė.
„Taip, vaikystės namų. Uždaro vaikus lyg į kalėjimą kartu su vaikyste ir džiaukis ta savo vaikyste murzinų vaikų apsuptyje, dulkinam kampe“,- galvojo Mari ašarotom akim.