mirtie, kas tu? tu ateini nekviesta ir neprasyta. tu pakerti jaunus ir senus, suzeidi dideliu ir mazu sirdeles. kas tu? tu sukeli daug skausmo, padarai daugybe nelaimiu. musu nelaimes- tavo juokas.
tu tyciojiesi is musu, zmoniu gyvenimo… kodel? uz ka tu mus baudi ir zemini? kodel rodai savo pranasuma? kodel tu sudauzai daugybe sirdziu, viena nuramini? kodel is zemes pasiimi dar viena lopineli zemes, apzelusi ir juoda, kuri sudauzytos sirdys pavercia rojumi zemeje, skirtu tai vienintelei nuramintajai sirdziai, jos kunui, kuriame ji, deja, nebeplaks..?
Related Posts
3 komentarai
Irma
as i mirti zvelgiu is zmoniu puses… bet sutinku, kad mirtis nera pabaiga. manau, po kiek laiko sielos vel gimsta is naujo, kitu kunu. (ce kazkur skaiceu) 🙂
Arcius
Taip jau buna…Turbut visi zinome,gimstame,kad gyventume,o gyvename,kad mirtume.Tai galbut kelias i amzinybe.Ir nei vienas nuo jos neissisuks.Ji paliecia ir sena ir jauna,bagota ir biedna.
Gal kartais ji aplanko ir nelaiku,bet tik mums taip atrodo…
mirtis Irmai
per siaurai suvoki mano misija – as islaisvinu jusu sielas, as esu tarpininkas tarp jusu nemirtingu sielu dabartiniu laikinu namu ir jusu sielu didziojo kelio; as esu pabaiga ir kartu pradzia; ta akimirka kai prisiliesiu prie tavo sielos, pajusi begaline palaima, lengvuma, tai kaip tukstantis orgazmu vienu metu, dar po keliu akimirku jausieisi tokia laiminga, kaip niekada nesijautei savo kune; ne as sprendziu ka turiu pasiimti, esu tik mexanizmo sraigtelis kaip ir tu. Nieko nera pastoviau uz laikinuma, tik taip gali egzistuoti tas mexanizmas.