Mazi angeliukai

Pro lango plyšį įsiveržė mažas, šviesus spindulėlis. Hermida pramerkė akis ir išvydo mamą. Ir vėl?

-Mama, mama, neišeik, pabūk šalia manęs, aš tavęs pasiilgau! Mama!

-Aš visuomet esu čia.

-Kodėl vakar aš tavęs nemačiau? Nemačiau tavęs labai ilgai…. kodėl taip viskas nutiko, mama?

-Taip geriau…

Tada motina dingo. Ir vėl akyse mirgėjo maži saulės spindulėliai… Hermida mamos neteko kai jai buvo septyneri. Aštuonerius matus Hermidos širdis negali užverti žaizdos. Gyvena ji su tėvu, kur jau su tėvu. Galima sakyti- viena. Tėvas, vos bevelkantis kojas pareina namo iš kaiminystės, kaip visada tranko kas pakliūva po ranka, paskui pakliūva ir Hermida. Jos veidas nusėtas mėlynėmis. Tačiau šias traumas kompensuoja nuostabiai rudos akutės. Ak, tos akys… Paslaptingos, didelės akutės, rudos…. Hermida lyg deivė visad paslaptingai šypsosi… Ji ilgisi mamos. Hermida žino, jog ji negrįš, bet vis gi kiekvieną rytą ir vakrą ji tiksi ją pamatyti.

Štai vėl vakare atėjo mama.

-Mama, kada tu gali ateiti pas mane?

-Kai maži angeliukai, sparnų plazdesiu man pasako: Hermida dabar liūdi, jai reikia jūsų. Tada aš žinau,jog tau reikia manęs… ir aš ateinu… Maži angeliukai, lyg drugeliai saugo ir stebi tave. Kai mato jie,jog tau sunku pakviečia mane.

Ir iš tikrųjų, maži angeliukai, lyg naktiniai drugiai skrajoja tavo sielos pievoje ir ieško piktžolių. Kai jas sunku sunaikinti patiems kviečia į pagalbą didelį angelą- žmogų.

Hermida pasijuto geriau, ji ėmė jausti, jog nėra vieniša…